Palangoje sakoma, kad vasarą į savo namus įsileisti poilsiautojų atsisako tik didžiausi tinginiai. Nuosavas būstas Palangoje jau seniai yra ir galimybė užsidirbti.
Todėl Palangoje ilgą laiką buvo statomi tik dideli namai su daug kambarių.
Senųjų palangiškių „kampelninkais“ – priimamais „ant kampo“ – vadinami poilsiautojai palangiškių namuose būdavo apgyvendinami jau tarpukariu.
Kiekvienas nuoma užsiimantis palangiškis dar iš savo senelių ir tėvų yra gerai susipažinęs su šio verslo pradžiamoksliu: išleisti kuo mažiau pinigų, o iš poilsiautojų jų paimti kuo daugiau.
Šunį užkėlė ant stogo
Prieš 20 metų vienas daugiabutyje gyvenęs šventojiškis vasarą poilsiautojams užleisdavo savo butą, o pats su žmona persikraustydavo gyventi į rūsį, kur ankštoje patalpoje tilpdavo ne tik lova, bet ir elektrinė viryklė, šaldytuvas.
Savo šunį jis per vasarą įkurdindavo ant keturaukščio namo stogo, kur jam buvo pastatęs būdą.
Atsisakyti tokio gyvenimo šventojiškį privertė kaimynai, neapsikentę naktimis staugiančio jo augintinio. Be to, kaimynai pasipiktino, kad per vasarą gyvendama rūsyje šeima didina namo elektros sąskaitą už bendrąsias patalpas.
Greitai 80 metų jubiliejų švęsianti, tačiau vis dar jaunatviškai energinga palangiškė Vida Galdikienė panašių istorijų, kai palangiškiai naudos mėgina išspausti net iš malkinių, žino ne vieną dešimtį.
Moters tėvai, o vėliau ir ji pati savo namus poilsiautojams nuomoja nuo 1955 metų.
„Aš niekuomet negyvenau vien dėl pinigų. Nuomininkų pinigai yra nemenka finansinė paspirtis, bet aš nesistengiau nuomai skirtiems kambariams pirkti kuo pigesnių baldų. Mano kambarių sienas puošia paveikslai, gausu knygų. Juk tai mano namai.
Man svarbu, kad svečiams būtų patogu ir jie apie šeimininkus išsivežtų gerų prisiminimų“, – teigė palangiškė.
Keli šimtai metrų nuo jūros esančiame dideliame V.Galdikienės name yra devyni poilsiautojams skirti kambariai. Dauguma jų – su atskirais tualetais ir dušais.
– Kaip jums pasisekė įrengti net septynis vonios kambarius ir tris virtuves? – paklausiau daugiau nei pusę amžiaus poilsiautojus priimančios V.Galdikienės.
– Šiuolaikiniams poilsiautojams lauko tualeto nebepasiūlysi. Todėl laikui bėgant teko pasirūpinti jų komfortu. Kai su dabar jau velioniu vyru prieš pat Nepriklausomybės atgavimą statėme šį namą, jame buvo leidžiama įrengti tik vieną vonios kambarį ir virtuvę.
Tačiau architektas nuotekų ir vandentiekio vamzdžius suprojektavo per visą namo aukštį, todėl vėliau prie jo buvo galima prijungti papildomus vonios kambarius.
– Ar dar prisimenate laikus, kai visiems name apsigyvenusiems poilsiautojams pakakdavo lauko tualeto ir praustuvo su dubeniu?
– Kai pradėjome priimti vasarotojus, jiems iš tikrųjų užtekdavo čiužinio ant grindų.
Esame sena palangiškių giminė. Prieš karą gyvenome Kunigiškių kaime. Mūsų šeimą ištrėmė 1948 metais. Kartu su tėvais į Sibirą išvežė ir mane, pirmos klasės mokinę.
Po šešerių metų iš tremties grįžome pas gimines į Palangą ir apsigyvenome Žvejų gatvėje.
Kai tėvas už politinę veiklą atsėdėjo 10 metų kalėjime, šalia giminaičių pradėjome statyti namą, baigėme 1955 metais.
Tėvas buvo kirpėjas ir aptarnaudavo Palangoje buvusio sovietų armijos dalinio karininkus, todėl iš kariškių gavo nurašytų čiužinių ir patalynės.
Iš pradžių tuos čiužinius poilsiautojams patiesdavome ant šieno ūkiniame pastate.
Vėliau, baigę statyti namą, šeimoms nuomojome tris kambarius, o ketvirtame glaudėmės patys.
Poilsiautojams nebūdavo jokių patogumų: tualetas – lauke, o lauko prausyklą tėvai įrengė dar vėliau.
– Kaip tais laikais susirasdavote poilsiautojų?
– Tuo metu Palangoje buvo nedaug namų. Nebuvo jokių viešbučių ar daugiabučių. Todėl vasaroti atvykę žmonės patys ėjo per kiemus ir klausdavo šeimininkų, kas priims.
Visų siūlomos sąlygos būdavo daugmaž vienodos. Poilsiautojams svarbiausia buvo, kad nebūtų triukšminga vieta.
Vasaroti į Palangą daugiausia atvažiuodavo turtingi Rusijos žydai. Buvo daug maskviečių. Atvykdavo gausiomis šeimomis su seneliais, anūkais ir apsigyvendavo visai vasarai. Būdavo, kad juos pakeisdavo atvykę jų pažįstami, todėl kambarys būdavo nuomojamas nuolat.
Jei patikdavo, į tuos pačius namus jie važiuodavo kasmet. Vieni kitiems rašydavome laiškus ir taip susitardavome, kada kas atvyks. Ilgainiui šeimininkai su savo svečiais tapdavo vos ne kaip giminės, palangiškių akyse poilsiautojų vaikai užaugo.
Iš lietuvių Palangoje tuomet atostogaudavo tik inteligentija: profesoriai, aktoriai, dirigentai.
Atvykdavo visoms atostogoms, dažniausiai mėnesiui.
– O paprasti žmonės – darbininkai, kolūkiečiai Palangoje nesirodydavo?
– Jie maršrutiniais autobusais prie jūros atvažiuodavo tik vakarais išsimaudyti. Pasilikti nakvynės Palangoje buvo prabanga.
Dar tarpukariu buvo priimta, kad poilsiauti Palangoje gali tik aukštuomenė. Kolūkiečiams net nebuvo kada čia pasirodyti, nes vasarą jiems – pats darbymetis.
– Kaip vasarotojai pasiekdavo Palangą?
– Retas kuris prie jūros atvykdavo savo automobiliu. Prie jūros visi atvažiuodavo tik autobusais ir traukiniais.
Pasitaikydavo, kad į Kretingą atvykę traukiniu Palangą jie pasiekdavo arkliais traukiamu vežimu.
Kelionė būdavo ilga, ypač atvykstantiems iš Rusijos. Su visais persėdimais jie galėdavo užtrukti net ir dvi paras.
Buvo atvejis, kai viena maskvietė žydaitė iš tarpmiestinio pasikalbėjimo stoties telefonu paskambinusi į namus sužinojo, kad mirė tėvas. Žydai mirusįjį privalo palaidoti tą pačią dieną iki saulės nusileidimo. Bet tą kartą šeima pažeidė šią tradiciją ir laukė, kol dukra grįš iš Palangos.
– Kiek tuomet kainavo nakvynė?
– Kainos būdavo stabilios ir taip dažnai nesikeisdavo kaip dabar. Pamenu, kad kambario kaina parai nesiekdavo vieno rublio – buvo 70 ar 80 kapeikų. Tiek buvo prašoma už kambarį, nesvarbu, kiek žmonių jame gyvendavo.
Paprastai viename kambaryje būdavo trys ar keturios lovos vienai šeimai.
Pamenu, kartą kambarį su trimis lovomis išsinuomojo iš Maskvos atvykusi aktorė su meilužiu. Nors jie buvo tik dviese, mokėjo už visą kambarį.
Mokama buvo iš karto, dažniausiai už visą mėnesį. Per mėnesį susidarydavo kiek daugiau nei 20 rublių. Tai buvo nemaži pinigai. Tuomet alga siekdavo apie 50–60 rublių.
Su išlaidomis maistui, vienu kitu pavakarojimu restorane mėnesio atlyginimo Palangoje neužtekdavo. Todėl atostogoms nuo atlyginimo būdavo atidedama visus metus.
– Kur poilsiautojai valgydavo?
– Namuose, kur ir būdavo apsistoję. Rytais eidavo į turgų, pirkdavo produktų ir virtuvėje virdavo valgį. Populiariausias patiekalas būdavo vištiena: poilsiautojai turguje pirkdavo vištą, patys ją paruošdavo ir valgydavo kelias dienas.
Pas mus poilsiavusi viena žydų šeima beveik kasdien gamindavo virtinukus, jais vaišindavo ir šeimininkus.
Poilsiautojai maisto produktų pirkdavo ir tiesiai iš palangiškių, nes tuomet daug kas augindavo daržoves, laikė vištas, o miesto pakraštyje – net ir karvę, kiaulių.
Nors privatus verslas sovietmečiu buvo uždraustas, papildomai užsidirbti iš poilsiautojų siekdavo kiekvienas palangiškis.
Pavyzdžiui, iš Palangos kilusios žinomos atlikėjos močiutė kaimynų name gamindavo pietus, kurių už nustatytą mokestį ateidavo valgyti aplinkiniai poilsiautojai.
Tokia privati valgykla turėjo didelę paklausą – iš uždirbtų pinigų ta palangiškė Ramybės gatvėje namą pasistatė.
– Kaip prieš 60 metų poilsiautojai Palangoje pramogaudavo?
– Dienotvarkė buvo monotoniška: po pusryčių visi traukdavo į paplūdimį. Dažniausiai jie vilkėdavo chalatus, juos pliaže pasitiesdavo kaip patiesalus. Normalu būdavo prie jūros nueiti ir vilkint pižamą.
Pietauti poilsiautojai iš paplūdimio grįždavo į namus. Čia jie užtrukdavo, nes reikėdavo pasigaminti pietus. Papietavę pavakare visi eidavo į miestą pasivaikščioti.
Vakarais būdavo klausoma simfoninio orkestro koncertų, kurie vykdavo dar medinėje estradoje. Palangoje apgyvendinti orkestrai koncertuodavo ištisą vasarą.
Butelis brendžio, kuris tuomet buvo vadinamas konjaku, kainavo kiek daugiau nei 4 rublius. Tad neretai prie jo bendroje kompanijoje susėsdavo visos tame name vasarojančios šeimos. Bet triukšmingų puotų nebūdavo. Nuo 22 iki 7 valandos mieste buvo draudžiamas bet koks triukšmas.
Garsiai birbiantys motociklai į kurortą iš viso nebuvo įleidžiami.
– Ar nepritrūkdavo nuomotojų?
– Kai pablogėdavo orai, pasitaikydavo neužimtų kambarių. Tačiau žmonės nebuvo kaprizingi – kelioms dienoms įsilijus niekas namo neišvažiuodavo ir atostogų nenutraukdavo.
Poilsiautojų ypač padaugėjo nuo 1964 metų, kai profsąjungos savo narių poilsiui visai vasarai pradėjo nuomotis privačius namus – tuomet žinybinių poilsinių dar nebuvo.
Baigusi Vilniaus medicinos mokyklos Akušerijos skyrių aš dirbau Vilniaus gimdymo namuose ir 1967 metais vadovavau profsąjungos kultūros sektoriui.
Kaip palangiškę mane darbovietė komandiravo į Palangą vasarai išnuomoti privataus namo gimdymo namų darbuotojų poilsiui.
Radau didelį namą su daug kambarių. Buvau įgaliota su šeimininkais suderėti kainą už visą vasarą, bet negalėjau viršyti man nurodytos sumos.
Po to pasikeisdami pamainomis į tą namą važiavo ilsėtis visi Vilniaus gimdymo namų darbuotojai.
– Kaip profsąjungos atsirinkdavo namus?
– Ypač svarbu buvo atstumas iki jūros. Nedidelės organizacijos ir įstaigos nuomodavosi net kambarius butuose. Persikėlusi dirbti į Palangos gimdymo namus 1975–1976 metais vienai organizacijai pati nuomojau savo trijų kambarių butą.
Patys susispausdavome viename kambaryje, o dviejuose keisdavosi atvykstantys poilsiautojai. Jei neklystu, už vasarą gaudavome 1000 rublių. Tai dideli pinigai – daugiau nei metų alga, nes atlyginimas buvo apie 80 rublių.
Kartą 2–3 savaites patys su palapinėmis poilsiavome prie upės Dzūkijoje, o tam laikotarpiui užleidome visą butą.
– Ar nebijojote savo butą palikti svetimiems žmonėms, kurie dar ir keisdavosi?
– Tuomet žmonės neturėjo brangių daiktų ir namuose nebuvo ko vogti. Be to, už savo darbuotojus garantavo organizacija, kuri žinodavo, kas ir kada važiuoja į tą butą.
Visi kambariai buvo rakinami, o kiekviena šeima gaudavo po komplektą raktų, kuriais atsirakindavo ir buto duris. Į jas mes buvome įstatę dar vieną, vadinamą žieminę, spyną – ja duris rakindavome ne sezono metu.
– O poilsiautojai nebuvo jūsų apvogę?
– Aš pasitikiu žmonėmis. Pati nevagiu, tai nesitiki, kad ir kas nors kitas gali ką nors pavogti. Per tiek laiko iš pirmo žvilgsnio išmokome įvertinti žmogų. Pajutus kažką negero yra tekę atėjusių poilsiautojų iš karto atsisakyti.
Be to, nuo seno įpratome užsirašyti kiekvieno poilsiautojo paso duomenis. Vėliau net įsigijau kopijavimo aparatą ir pasą nusikopijuoju.
Pati vagysčių išvengiau, bet kai kurie palangiškiai yra skaudžiai nukentėję. Mat kai kas paso nepaprašydavo, kai kam pavogtą ar rastą svetimo žmogaus dokumentą pakišdavo.
– O kada atsirado įprotis atvykstančius poilsiautojus gaudyti prie įvažiavimo į miestą?
– Kai įmonės ir organizacijos savo darbuotojams Palangoje pastatė žinybinius poilsio namus.
Tiesa, valdiškos poilsinės dar negalėjo aprūpinti visų norinčiųjų, tad nedidelių organizacijų profsąjungos dar ir po Nepriklausomybės atgavimo kurį laiką nuomodavosi privačius būstus, bet tokių grupinių poilsiautojų palangiškių namuose smarkiai apmažėjo.
Turtingesni poilsiautojai ėmė rinktis viešbučius, kurių po Nepriklausomybės atgavimo vis daugėjo. Poilsiauti viešbutyje tapo prestižu, todėl pas privačius nuomotojus turtingesnius vasarotojus, inteligentijos atstovus ėmė keisti mažesnes pajamas gaunantys poilsiautojai, kurie viešbučių neįpirko.
Profsąjungoms į pajūrį pradėjus siųsti darbuotojus poilsiavimas prie jūros jau nebuvo vien tik aukštuomenės privilegija.
Anksčiau visi poilsiautojai atvažiuodavo autobusais, tad konkuruojantys palangiškiai jų tykodavo autobusų stotyje. O kai žmonės prie jūros pradėjo važiuoti nuosavais automobiliais, juos imta gaudyti prie įvažiavimo į miestą.
– Ar jums teko su plakatu stovėti pakelėje?
– Niekada. Pas tuos, kurių namai buvo geroje vietoje, arti jūros, poilsiautojai patys ateidavo ir teiraudavosi kambario.
Maždaug prieš 20 metų atsirado nauja paslauga – vadinamieji vedliai už tam tikrą mokestį atvesdavo poilsiautojų.
Šitaip vasarą Palangoje uždarbiaudavo iš kitur atvykusios prekybininkės, medicinos seserys ir net mokytojos. Aš taip pat naudojausi tokia paslauga. Buvome sutarę, kad už tai mokėsiu 10 procentų sumos, kurią gausiu iš poilsiautojo.
Į atokesnius miesto rajonus vedliai vesdavo ir už didesnius procentus, nes toliau nuo jūros esantys namai turėjo mažesnę paklausą ir mažesnę kainą.
Yra buvę ir taip, kad poilsiautojai po poros dienų apsigalvodavo ir nuspręsdavo grįžti namo, o man už nepanaudotas dienas tekdavo grąžinti ir tą pinigų dalį, kurią jau būdavau atidavusi vedliui.
Po kurio laiko vedliai įsigudrino iš palangiškių patys nuomotis kambarius ir juos pernuomoti poilsiautojams.
Vienai moteriai aš išnuomojau kambarį už 80 litų per parą. Kartą ten gyvenanti poilsiautoja man šūktelėjo: „Už 160 litų turėtumėte kasdien keisti rankšluosčius.“
Taip netikėtai sužinojau, kad ta moteris mano kambarį pernuomojo dvigubai brangiau. Jos paslaugų teko atsisakyti.
Pakelėje siūlomų kambarių kainos dėl tokių vedlių staigiai pakildavo. Jie matydavo atvykstančius automobilių srautus ir patys nuspręsdavo, kiek prašyti iš poilsiautojų, patiems kambarių savininkams apie tai net nežinant.
– Dabar pakelėse poilsiautojų gaudytojų nebeliko?
– Juos pakeitė internetinės rezervacijos svetainės. Į Palangą atvažiavę žmonės nebenori gaišti laiko ieškodami kambario.
Juo labiau kad šitaip ir pasirinkimas būna menkas.
– Kaip per tuos metus pasikeitė poilsiautojai, jų įpročiai, pageidavimai?
– Senieji palangiškiai, kurie dar mena pas juos atostogavusius inteligentijos atstovus, tą skirtumą labai jaučia. Anksčiau, nors ir mokėdami pinigus, vasarotojai elgdavosi kaip svečiai svetimuose namuose. Dabar, jei jau sumokėjo už kambarį, įsivaizduoja, kad jo nuosavybe tapo visas namas ir jame galima daryti viską.
Širdį skauda, kai matai, kad į dušą susiruošusi eiti poilsiautoja atsuka vandenį, o pati keliolika minučių dar plepa telefonu.
Prieš kelerius metus pas mane savaitei atvažiavo ilsėtis gausi šeimyna su močiute. Vyras iš mašinos bagažinės pradėjo tempti vos ne pilną maišą bulvių, burokėlių, žvalgėsi šaldytuvo mėsai sukrauti.
Padėkojau, sakau, man tų produktų nereikia. O jis man – čia ne jums. Močiutė mums ruoš valgyti.
Suprantu, kai poilsiautojai pasikepa bulvių, pietums išsiverda sriubos. Bet nenoriu, kad mano namuose būtų atidaroma šeimos valgykla ir vos ne ištisomis dienomis ruošiamasi šeimininkauti virtuvėje. Juk poilsiautojai išsinuomojo kambarį, bet ne visą namą.
Kartą pas mane apsistojusios šeimos draugai gyveno netoliese esančiuose nameliuose be patogumų. Tie draugai pas tą šeimą kasdien užeidavo į svečius. Sykį užlipusi į viršų pamačiau, kad jie visi išsirikiavę prie dušo.
Kartą priėmiau motiną su dukra. Iš jų paėmiau po 15 litų už naktį. Vakare mergina išsimaudė duše, išsilygino suknelę ir visai nakčiai išėjo į miestą pramogauti. Atsiskaitant motina pareiškė, kad už vieną naktį nemokės, nes dukra kambaryje nenakvojo.
Tačiau juk kainuoja ne tik gulėjimas lovoje, bet ir vanduo, elektra, dujos.
– O kaip elgiasi užsieniečiai?
– Rusakalbių poilsis neįsivaizduojamas be alkoholio. Jų kompanijos kambaryje dažnai vakarodavo iki vidurnakčio.
Prieš 10 metų savaitei atvykę trys baltarusiai su moterimi tik trumpam išeidavo į miestą – visas dienas gėrė kambaryje. Po penkių parų išlenda vienas užtinęs ir klausia: o kur čia pas jus jūra?
Pradėjus naudotis internetine rezervacijos sistema pas palangiškius pasipylė poilsiautojai iš Vakarų Europos: šveicarai, prancūzai, vokiečiai.
Pas mane buvo įsisukę italai. Vienas su trimis merginomis rūsyje išsinuomojo net 4 kambarius. Skambina man jo žmona iš Italijos, o jis manęs prašo sakyti, kad jo nėra, išėjęs prie jūros.
– Lietuvoje sklinda legendos apie pasakišką palangiškių pelną už nuomą. Ar tai tiesa?
– Taupesni palangiškiai iš poilsiautojų pinigų susitaupo solidžiai. Yra ir tokių, kurie iš to namus pasistatė.
Bet vasaros uždarbis gerokai aptirpsta per žiemą, kai reikia šildyti erdvius namus, juos dažniau remontuoti, keisti pasenusius baldus, atnaujinti buitinę techniką, indus.
Kai kurie uždirbtus pinigus išleidžia savo poilsiui. Palangiškiai dažniausiai atostogauja rudenį ir vyksta į šiltuosius kraštus. Tik pandemija viską sujaukė ir dabar esame priversti sėdėti namie.
Žinote, kodėl palangiškiai yra labiausiai nuskriausti Lietuvos gyventojai? Jie vieninteliai neturi galimybės vasarą atvažiuoti į Palangą.
