Kasmet lapkričio 23-ąją Japonijoje minima Dėkingumo darbui diena. Tai – valstybinė šventė, per kurią japonai dėkoja vienas kitam už darbą ir indėlį į visuomenės vystymą.
Tą dieną 2019-aisiais Tokijuje atliko budistų ceremoniją „apverkdami nepanaudotas mokamas atostogas“. Taip norėta paraginti dirbančiuosius dažniau ilsėtis.
Viena 30-metė ceremonijos dalyvė ant žibinto užrašė, kad dėl darbo jai dukters gimtadienio šventę teko perkelti iš gegužės į gruodį. Ant kito dalyvio žibinto buvo parašyta: „Sušukau savo draugui: „Kas tau svarbiau – mūsų draugystė ar darbas?“ Iš pradžių jis atsakė: „Atleisk, negaliu išsirinkti“. Po ilgos tylos pridūrė: „Mano darbas“. Tuo mūsų bičiulystė baigėsi“.
Hitotsubashi universiteto profesoriaus Hiroshi Ono, besispecializuojančio Japonijos darbo kultūroje, teigimu, persidirbimas ir atostogų atsisakymas – šalutinis Šiovos laikotarpio, trukusio 1926–1989 m., produktas.
„Tai laikas, kai vyrai buvo visiškai pasišventę įmonių gyvenimams, o moterys-namų šeimininkės rūpinosi savimi, šeima ir vyrų poreikiais“, – pasakojo H.Ono.
Per minėtą laikotarpį, valdant imperatoriui Hirohito, šalis išgyveno Antrąjį pasaulinį karą, atominius Hirošimos ir Nagasakio sprogdinimus, o šeštajame dešimtmetyje – „japoniškąjį ekonominį stebuklą“, fenomenalų ekonomikos augimą.
Po karo, pasirašius Japonijos kapituliacijos aktą, kaip rašė žurnalistė Kaori Shōji, „mūsų vienintelė išeitis iš pralaimėjimo liūno – dirbti kaip išprotėjus ir niekada nesustoti“.
Ilgainiui Hirošima virto triukšmingu neoninių šviesų nušviestu megapoliu, kur stovi amžinas priminimas apie atominę katastrofą – Hirošimos taikos memorialas, per bombos sprogimą sugriauto šiandien dangoraižių supamo prekybos ir pramonės parodų rūmų centro likučiai.
Japonų technika tapo kokybės simboliu visame pasaulyje, o pati šalies kultūra plinta Vakaruose per maistą, madą, muziką ir animaciją.
Užsibūti darbe – geras tonas
Praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje buvęs Japonijos premjeras Shigeru Yoshida, su kuriuo siejamas pokarinis šalies atgimimas, palaikė įsidarbinimo visam gyvenimui koncenpciją, pagal kurią darbuotojai kilo karjeros laiptais toje pačioje įmonėje.
Tuo pat metu susiformavo ir pati nuolatinių viršvalandžių korporacijos labui kultūra. Užsibūti biure dviem valandom ilgiau laikyta geru tonu, o išeiti iš darbo anksčiau vadovo – neleistina.
Jau 1969 m. Japonijoje buvo užregistruota pirmoji mirtis nuo insulto, kurį sukėlė pervargimas darbe. Tokių mirčių skaičius augo, o aštuntajame dešimtmetyje joms prigijo terminas „karoshi“.
2011 m. dėl su darbu susijusių problemų nusižudė 2689 japonai. Ilgainiui šis skaičius mažėjo ir 2020 m. jis siekė 1918.
Kaip rodo 2015 m. statistika, japonai, kuriuos mirtis ištiko nuo širdies ar smegenų kraujotakos nepakankamumo, per mėnesį dirbo daugiau nei 80 valandų, o tie, kurie dėl darbo žudėsi – daugiau nei 100.
Anonimu panoręs likti inžinierius interviu BBC pasakojo, kad ištisus 2019 m. metus jis turėjo vos dvi dienas poilsio. Pagal įstatymus jam kasmet priklauso 20 dienų atostogų, tačiau šiam inžinieriui kaip ir daugeliui kitų darbuotojų japonų ilgos atostogos – blogiausia, kas gali nutikti.
„Atmosfera darbo vietoje neleidžia ilsėtis, – pasakojo minėtasis inžinierius. – Aš nenoriu, kad mano vadybininkas blogai apie mane atsilieptų dėl to, kad pasiėmiau atostogų. Paprasčiau tiesiog dirbti“.
„Vakarų visuomenė individuali ir ne hierarchinė, o japonų – kolektyvinė ir hierarchinė, – aiškino profesorius Hiroshi Ono. – Daugelis japonų neina atostogų, nes nesiilsi jų vadovai, arba baiminasi, kad taip sugriaus harmoniją kolektyve“.
Per mėnesį – 105 val. viršvalandžių
Dėl persidirbimo kulto Japonijoje pastaraisiais metais įvyko daug garsiai nuskambėjusių „karoshi“ atvejų, tačiau vienu itin rezonansiniu tapo 24-erių Matsuri Takahashi savižudybė.
2015 m., baigusi Tokijo universitetą, Matsuri pradėjo dirbti internetinės reklamos kompanijos „Dentsu“ padalinyje. Čia viršvalandžiai buvo įprasti. Mergina įmonėje išdirbo aštuonis mėnesius, per kiekvieną jų sukaupdama apie 105 val. viršvalandžių.
Apie viską Matsuri rašė tviteryje: kaip biure praleidžia po 20 valandų per dieną, kad nežino, dėl ko gyvena ir negali daugiau juoktis. Per 2015-ųjų Kalėdas M.Takahashi nusižudė. Anot žiniasklaidos, priešmirtiniame laiške ji parašė: „Kodėl viskas turi būti taip sudėtinga?“
Toks atvejis – ne vienintelis „Dentsu“ istorijoje. Dar 1991 m. nusižudžius jaunam darbuotojui teismas įpareigojo kompaniją pagerinti darbo sąlygas, tačiau niekas nepasikeitė, rašo forbes.ru.
Po M.Takahashi mirties Japonijos vyriausybė paėmė reikalus į savo rankas. Atsistatydino „Dentsu“ prezidentas Tadashi Ishii pareikšdamas, kad viršvalandžių negali būti.
Šalyje imta iš esmės peržiūrėti darbo kultūrą. 2018 m. vyriausybė priėmė darbo režimo reformos įstatymą. Jis įpareigojo darbdavius darbuotojams parūpinti patogias sąlygas, skaičiuoti viršvalandžius ir padidinti užmokestį už juos.
Pakeisti padėtį savo ruožtu bando ir verslas. Pavyzdžiui, nekilnojamo turto srityje dirbanti „Tokyo Tatemono“ korporacija paleido programą „Work-Life Balance“, kuria įdiegė sistemą, darbo dienos pabaigoje atjungiančią kompiuterius. 2019 m. rugpjūtį „Microsoft Japan“ išbandė keturių darbo dienų savaitę. Rezultatas – 40 proc. didesnis našumas.
Kita reformų pusė
Vis dėlto ne visi bandymai išgyvendinti „karoshi“ baigėsi sėkme. 2016 m., praėjus nedaug laiko nuo M.Takahashi mirties, Japonijos vyriausybė kartu su verslo federacija paskelbė apie kampaniją „Premium Friday“. Pagal ją kiekvieną paskutinį mėnesio penktadienį darbuotojai gali namo išeiti jau po 15 val.
Vis dėlto ne visi korporacijų vadovai tokį sumanymą palaikė. Pagal apklausą, iš 155 respondentų 45 proc. nesiruošė savo įmonėse taikyti naujovės. Programa pradėjo veikti 2017 m. vasarį, o po dvejų metų tapo aišku, kad patys japonai jos praktiškai nė nepastebėjo.
Nuo persidirbimo miršta šimtai tūkstančių
Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) neseniai paskelbė, kad viršvalandžiai kasmet pasaulyje nužudo šimtus tūkstančių žmonių: 2016 m. nuo insulto ir širdies ligų, kurias sukėlė ilgos darbo valandos, mirė 745 tūkst. žmonių. Dažniausiai mirtys ištikdavo daug vėliau – kai kuriais atvejais praėjus ir dešimtmečiams – nuo to gyvenimo etapo, kai žmogus dirbo viršvalandžius.
Tyrimas parodė, kad per savaitę dirbant 55 val. ar daugiau insulto rizika išauga 35 proc., o grėsmė mirti nuo širdies ligų – 17 proc., palyginus su tuo, jei darbo savaitė trunka 35 ar 40 valandų.
Tyrėjai viršvalandžius su ligomis ir mirtimis sieja dviem būdais: viena, tiesioginė organizmo reakcija į stresą, antra, tendencija, kad ilgiau dirbantys žmonės dažniau įpranta prie nesveiko gyvenimo būdo.
PSO įspėjo, kad dėl kovido pandemijos situacija gali blogėti, mat esama įrodymų, kad per karantiną darbo valandos pailgėjo 10 proc., rašo bbc.com. Per pandemiją dirbantieji iš namų per savaitę panašiai 6 val. dirbdavo viršvalandžių, dirbantys biure – 3,6 val.
