Ir perki, ir remi
K.Davidovičienė, įgijusi finansų ir ekonomikos išsilavinimą, apie 13 metų dirbo finansų konsultantės darbą. Tačiau gimus sūnui nusprendė išbandyti elektroninių parduotuvių verslą.
Pirmąją elektroninę parduotuvę „Perku–remiu“, anksčiau vadintą „E–Viva“, ji įkūrė dar 2018 m. Būtent šis verslas bendradarbiauja su Valdorfo mokykla, į kurią eina ir K.Davidovičienės vaikai. Tad parduotuvėje gali savo gaminiais prekiauti ir mokyklos mokiniai, ir jų tėvai.
„Pardavinėjame dešimtokų pagamintus juvelyrikos dirbinius – žiedus. Jie – vienetiniai, skiriasi dydžiai, modeliai. Vienas iš mokinių tėvų gamina ir parduoda medinius skydus, kardus ir peilius. Anksčiau turėdavome ir sojų vaško žvakių stikliniuose ir metaliniuose indeliuose“, – vardijo prekes K.Davidovičienė.
Parduotuvė „Perku–remiu“ taip vadinasi ne veltui. Pagrindinis tikslas kuriant šį verslą buvo pritraukti daugiau lėšų į mokyklą, surinkti pinigų mokyklos veikloms vykdyti, taip pat išmokyti mokinius verslumo. Todėl 10 proc. nuo pardavimų visada atitenka mokyklai. Dabar surinkti pinigai bus skirti metalams nupirkti, kad ir kitais metais naujieji dešimtokai galėtų kurti juvelyrikos dirbinius.
Kaip sakė K.Davidovičienė, ji pati jau ilgai domisi ekologija, o ir Valdorfo mokyklose mokoma apie tausojimą, mažesnį vartojimą. „Mokykloje beveik nėra plastiko“, – paminėjo ji.
Tad ir pradėjus elektroninės parduotuvės verslą iš karto imtasi tvarumo idėjos ir stengtasi, kad gaminant gaminius ir juos parduodant liktų kuo mažiau atliekų.
Tai svarbu. „Swedbank“ užsakymu atlikta Lietuvos gyventojų apklausa, patvirtino, kad net 23 proc. pirkėjų tvarias prekes ir paslaugas renkasi reguliariai, o 31 proc. sako tą darantys retkarčiais.
„Prekes net pakuojame į kartonines dėžutes ir rišame jas popierinėmis juostomis arba naudojame visiškai suyrančius maišelius. Stengiamės, kad pakuotės būtų draugiškos aplinkai, jog kuo mažiau terštume“, – portalui lrytas.lt pasakojo K.Davidovičienė.
Lūkesčiai buvo vieni, o rezultatai – kiti
Pradėdama kurti šią elektroninę parduotuvę K.Davidovičienė tikėjosi susikurti sau darbo vietą ir prie finansų konsultavimo daugiau nebegrįžti, o ir elektroninė prekyba tuo metu atrodė labai perspektyvi sritis.
Tačiau ji pripažino, kad to padaryti nepavyko, nes pardavimai nėra dideli, tad ir pelnas – ne toks, kokio tikėtasi.
„Tai socialinis verslas ir viena iš mano išmoktų pamokų yra ta, kad socialinė veikla ir verslas, į kurį žengiama norint uždirbti pinigų, turi eiti atskirai.
Juk pagalvojus apie elektroninę parduotuvę ir mūsų verslą galime išvysti priešpriešą. Steigiant elektroninę parduotuvę – plėtojame verslą, skatiname pardavimus. Tačiau mes kūrėme parduotuvę ne tam, kad kuo daugiau parduotume, o įgyvendintume idėją – įtrauktume moksleivius ir suteiktume jiems galimybę parduoti savo gaminius. Todėl pakliuvome į spąstus“, – pasakojo K.Davidovičienė.
Verslą sukūrė, o dabar jį perduoda kitiems
Antroji K.Davidovičienės įkurta elektroninė parduotuvė yra „Mėnulio seserys“, kurioje galima įsigyti gamtai draugiškesnių higienos priemonių menstruacijoms – daugkartinių įklotų, taurelių, kelnaičių. Idėja šiai parduotuvei sukurti gimė iš trūkumo.
„Tas trūkumas vis dar yra. „Facebook'e“ ar „Instagram'e“ galima rasti žmonių, kurie pasiuva ir atsiunčia įklotus.
Tačiau, jei būčiau norėjusi nusipirkti vienas kelnaites, porą įklotų ir taurelę, būčiau turėjusi viso to ieškoti ir pirkti atskirai, nes nebuvo tokios elektroninės parduotuvės, kurioje visas šias prekes rasčiau vienoje vietoje“, – apie atrastą nišą verslui kalbėjo K.Davidovičienė.
Tačiau šis verslas taip pat neapsieina be vaikų. Vienas euras nuo kiekvienos parduotos prekės yra skiriamas daugkartinių įklotų ir taurelių Vaikų dienos centrų mergaitėms nupirkti.
Pasak K.Davidovičienės, šis verslas buvo daug pelningesnis. Tačiau iš abiejų elektroninių parduotuvių gaunamų pajamų, kurias dar tenka dalytis ir su kitais abiejų verslų komandos nariais, K.Davidovičienei nepakako.
„Aš turiu vaikus, kurie eina į privačią mokyklą, rūpinamės jais kartu su vyru, bet tų uždirbtų pinigų man nepakako, jie galėtų būti tik kaip priedas prie algos“, – paminėjo ji.
Dėl šios priežasties ji grįžo prie ankstesnės veiklos – finansų konsultavimo. Tačiau dirbti tris darbus pasidarė per sunku. „Supratau, kad visko nebepavežu“, – sakė ji. Tad vieno verslo teko atsisakyti.
„Šiuo metu parduotuvės „Mėnulio seserys“ veikla sustabdyta, nes ieškojau kitų moterų, kurioms šią parduotuvę perduosiu. Jas jau radau, šią savaitę pasirašysime sutartį. Jos užsisakė naujų prekių ir kitą savaitę parduotuvė vėl atsidarys, tik be manęs.
Įkūriau elektroninę parduotuvę, ją išplėtojau – tai buvo vienas etapas. Dabar atėjo kitas etapas – aš ją parduodu ir einu savo keliu. Džiaugiuosi, kad šio verslo nenumečiau, neužbaigiau ir ši veikla tęsis toliau“, – pasakojo K.Davidovičienė.
Klysta net ir labiausiai patyrę
„Esu kūrėja, o ne pardavėja, – taip apie save sakė K.Davidovičienė. – Vieniems patinka pirkti ir parduoti, o man – užkurti naują verslą.“
Todėl jai visai širdies neskauda perleidžiant „Mėnulio seserų“ parduotuvę, nes žino, kad ji pereis į geras rankas.
„Tas moteris dar pamokau, kaip viską daryti, padedu joms užsisakyti naujų prekių. Man patinka mokyti, konsultuoti“, – pripažino K.Davidovičienė.
Galimybę mokyti ji gavo ir „Rotary akademijoje“ tapusi mentore.
„Pradžioje buvo baisu, nes nežinojau, ar tiksime viena kitai, bet man labai patiko su šia mokine bendrauti. Mentorystė truko 3 mėnesius, bet su mokine nusprendėme tęsti bendravimą tiek laiko, kiek jai jo prireiks“, – sakė K.Davidovičienė.
Galima tikėtis, kad K.Davidovičienė mokinei padėjo „įsukti“ kokį naują verslą, tačiau įvyko priešingai – mokinė pas mentorę atėjo turėdama verslo idėją, tačiau tos idėjos neįgyvendino, o galiausiai jos ir atsisakė.
„Ji norėjo kurti ir vystyti veiklą, susijusią su „zero waste“. Ji norėjo, kad maistas restoranuose nebūtų išmetamas ir pasiektų žmones, kuriems to maisto reikia.
Ji turėjo ir keletą bendraminčių – komandą. Tačiau pradėjus kalbėti ne tik apie idėją, bet ir planuoti finansus, ieškoti būdų, kaip būtų galima išsilaikyti, kokie šio verslo kaštai ir techninės galimybės, ji nusprendė šios veiklos nevykdyti.
Aš džiaugiuosi, kad ji nusprendė ne veikti iš inercijos, o būdama kelio viduryje sustoti, apsidairyti, ar jos idėja tikrai turi perspektyvų. Jos idėja labai graži, bet tam reikia nemažai resursų. Mergina suprato, kad šiuo metu įgyvendinti tokią idėją yra per daug sudėtinga, tad ją kol kas atidėjo ir laukia geresnių laikų. Vėliau galbūt prie jos sugrįš“, – kalbėjo K.Davidovičienė.
Anot jos, net ir patyrę verslininkai daro klaidų. Užburti gražių idėjų investuoja didžiulius pinigus, o po to suvokia, kad jų konkurentai tą patį gali padaryti daug greičiau ir su daug mažiau lėšų. Tada reikia laiku atsitraukti, kad nebūtų patiriami milžiniški nuostoliai, o patarti priimti tokį sprendimą kartais gali tik tas žmogus, kuris turi daugiau patirties ir stebi šią veiklą iš šalies.
„Svarbu rasti mentorių, nes patyrę žmonės pabaksnoja pirštu į klaidas, į tai, kas daroma ne taip, jei apie kažką nepagalvojama, nes paskui gali būti per vėlu, o pasekmės – per skaudžios. Kad augtume ir tobulėtume, mentorius visada reikalingas“, – patarė K.Davidovičienė, užsimindama, kad ir pati jau ieško sau mentorės.
