– Ar tiesa, kad kylant elektros ir dujų kainoms Lietuvos gyventojai gali sulaukti ir didesnių kai kurių prekių ir paslaugų kainų?
– Iš dalies taip, nes elektra ir dujos yra daugelio produktų dedamoji. Pavyzdžiui, duonai iškepti yra naudojami energetiniai ištekliai – elektra, dujos – atitinkamai tada pakyla ir duonos galutinė kaina. Taip užsisuka ir visa grandinė. Todėl nemaža tikimybė, kad šių metų antroje pusėje turėsime infliacijos šuolį.
Infliacijos metinis pokytis gali pasiekti apie 5 proc. – tai bus panaši situacija kaip 2017 metais. Prisiminkime, kaip buvo anuomet: pirmiausia, tai neigiamai paveikė vartotojų lūkesčius, žmonės realiai pradėjo jausti kainų kilimą.
Tai sąlygojo ir naratyvų atsiradimą – buvo kuriami planai kovai su maisto kainų kilimu, buvo labai daug apie tai skelbiama ir žiniasklaidoje. Gali būti, kad bus panaši situacija ir šių metų antroje pusėje, o gal ir visai netrukus – jau dabar tai jaučiasi, bet dar nepilna apimtimi.
– Teigiama, kad kainų pokyčius lemia ne tik elektros ir dujų brangimas, bet ir pasaulyje brangstančios žaliavos. Kokios žaliavos labiausiai brangsta šiuo metu ir kokios prekės dėl to labiausiai brangsta?
– Brangsta praktiškai visos žaliavos ir gana smarkiai. Pavyzdžiui, labai smarkiai kyla vario, medienos kaina ir apskritai tų žaliavų, kurios susijusios su būstų statybomis. Ši krizė ypatinga tuo, kad, priešingai negu buvo tikėtasi, nekilnojamojo turto (NT) rinka ne tik kad nepatyrė nuosmukio, bet ir muša rekordus ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse.
Taip pat išaugo pasaulinis maisto kainų indeksas – jo metinis augimas siekia net 40 proc. Tai gana ženklus augimas ir, grubiai tariant, santykiu 1:10 tai turėtų pakelti ir galutines maisto produktų kainas. To Lietuvoje praktiškai jau galima tikėtis po 3–6 mėnesių, maisto kainos augs 4–5 proc.
– Ar galima sakyti, kad maistas ir brangs labiausiai, ar yra dar kokių prekių ir paslaugų, kurių kainų didėjimo taip pat galima tikėtis?
– Dėl brangstančių žaliavų gali pabrangti galutiniai produktai. Aišku, tai dar priklauso nuo konkurencijos, paklausos-pasiūlos balanso, bet vis tiek tam tikras augimas bus. O kitas dalykas, kurio mes dar nejaučiame, bet jis gali įsisiūbuoti, tai yra paslaugų kainų augimas.
Jeigu gyventojai matys, kad auga kainos, jie pradės reikalauti sparčiau didinti darbo užmokestį ir mes galime užsukti augančios infliacijos ir darbo užmokesčio spiralę. Tada atitinkamai verslai, augant darbo užmokesčiui, pradės kelti galutinių produktų kainas ir taip užsisuks infliacijos karuselė, kas būtų gana pavojinga Lietuvai.
Mes esame euro zonoje, turime vieną valiutą su daugeliu kitų ES valstybių ir ne visur tokios infliacijos tendencijos yra pastebimos. Pavyzdžiui, Pietų Europos šalyse nesitikima sparčios paslaugų kainų infliacijos, o Šiaurės Europoje tikimasi. Šitai subalansuoti nebus paprasta, todėl belieka tikėtis, kad neturėsime labai sparčios paslaugų kainų infliacijos.
– Maisto kainų kilimą galima pamatyti po 3–6 mėnesių. Ar kitų prekių ir paslaugų kainų kilimas taip pat gali būti matomas po tokio laiko tarpo?
– Priklauso nuo produkto. Juokaujama, kad kai brangsta naftos kaina pasaulinėje rinkoje, degalai degalinėse pabrangsta jau tą pačią dieną, nors kai pinga, tokios pat reakcijos nebūna. Yra produktų, kurie pabrangsta čia ir dabar, yra produktų – pavyzdžiui, automobiliai – kuriems prireikia kur kas ilgesnio laiko tarpo, pusmečio ar metų.
Panašiai brangsta ir namų statybos, medžiagos, darbo užmokesčio augimas taip sparčiai irgi nepasijaučia. Maisto kainos yra per tokį vidurį. Belieka tikėtis, kad kitais metais infliacijos augimas sulėtės – toks scenarijus kol kas yra bazinis.
Visgi reikėtų nepamesti galvos ir vartotojams, ir gamintojams ir negalvoti, kad kainos visada augs, nes tai labiau fenomenas tarp Šiaurės išsivysčiusių valstybių, kurios į ekonomiką įliejo labai daug pinigų, kuriose lūkesčiai geri. Bet pasaulis yra įvairus – pavyzdžiui, kylant maisto kainoms atsiranda labai daug nepatenkintų besivystančiose rinkose, dažniausiai tai sukelia politinius neramumus.
Prisiminkime 2011 metus, kai maisto kainos pakilo 40 proc. ir protestai dėl kylančių kainų tapo politiniais protestais Šiaurės Afrikoje, arabų šalyse – įvyko vadinamasis Arabų pavasaris, kurio atomazgoje kai kuriose šalyse išaugo politinis neapibrėžtumas, emigrantų srautai į ES ir vos ne Šengeno zonos subyrėjimą. Tad tokie dalykai gali smogti kitu galu, infliacijos augimas turi gana didelių rizikų.
– Lietuvos bankas praneša, tą rodo ir Statistikos departamento duomenys, kad jau dabar brangsta prekės ir paslaugos. Kiek įtakos tam daro pandemija ir po truputį atsiveriančios paslaugos?
– Praeitais metais tam įtakos karantino suvaržymai turėjo nemenkos. Pavyzdžiui, odontologai klientams tiesiog ir pasakė, kad turi taikyti papildomas saugos priemones ir dėl to kainos automatiškai kyla.
Dabar kita grėsmė, kad jei pilnai neatversime ekonomikos, tam tikrų paslaugų sektorių – ypač laisvalaikio – tos įmonės, matydamos, kad vasara eina į pabaigą, bandys atsigriebti už tą prarastą laiką ir tai bus labai didelė paskata kelti kainas. O kai kainos yra pakeliamos, jos labai sunkiai grįžta į buvusį lygį.
Ekonomistai net turi terminą – sako, kad kainos „prilimpa“: vieną kartą pakeltos arba išlieka tokios pat, arba toliau kyla. Toks scenarijus nebūtų labai geras, nes Lietuva galėtų prarasti tarptautinį konkurencingumą, nes Pietų Europos šalyse kainos nekyla arba kyla labai nežymiai. Net ir lyginant su kitomis Baltijos šalimis Lietuvoje infliacija yra spartesnė.
– Kada galima tikėtis, kad kainos stabilizuosis? Ir kas tai nulems?
– Tada, kai ekonomika grįš į savo vėžes, kai nebebus to didelio apibrėžtumo ir pradės veikti konkurencijos dėsniai, o ypač didelis spaudimas turi ateiti iš naujų technologijų. Pandemijos metu įmonės nemažai investavo į naujas technologijas, kuris didžiąja dalimi leidžia sumažinti galutinio produkto kainą.
Pavyzdžiui, elektroninė prekyba: lengviau palyginti kainas tarp skirtingų pardavėjų, taip pat sutrumpėjusios tiekimo grandinės – dabar pandemijos metu labai išpopuliarėjo produktų pirkimas tiesiogiai iš ūkininkų, gamintojų, galima siųstis prekes iš kitų šalių.
Ta konkurencija turėtų padaryti savo ir neleisti toms kainoms įsibėgėti. Taip pat, kai ekonomika normalizuotųsi, atsistatytų tiekimo grandinės, nebebūtų trikdžių, pasiūla išaugtų ir tokiu būdu nematoma konkurencijos „ranka“ padarytų savo ir klientas gautų geriausią kainos ir kokybės santykį.
Dabar kainų kilimą turime ne tik dėl to pinigų įliejimo į ekonomiką, optimistinių lūkesčių dėl ateities, bet ir dėl trikdžių gamybos, pasiūlos grandinėje, kurie neleidžia pilnai išnaudoti gamybos potencialo.
– Gegužę infliacija sudarė 3,5 proc. ir augimas matomas jau penkis mėnesius. Sakote, kad infliacija gali vis didėti iki pat metų pabaigos. Jeigu kalbėtume apie patį blogiausią scenarijų ir kiltų rizika jam išsipildyti, ar yra rengiamos priemonės, kaip reikėtų suvaldyti infliaciją? Kokios jos?
– Efektyvių priemonių infliacijai suvaldyti nelabai yra. Vienintelė viltis – kad konkurencija padarys savo, tai yra geriausia priemonė. Taip pat technologiniai pokyčiai. Jie turėtų natūraliai klientui suteikti tą geriausią kainos-kokybės santykį, į tai ir reikėtų orientuotis. Yra ir papildomos priemonės, kurias taiko nemaža dalis šalių.
Pavyzdžiui, kodėl dabar kyla maisto, grūdų kainos? Nes Rusija riboja eksportą bandydama savo šalyje sumažinti kainų kilimą. Tokiu būdu ji savo šalyje padidina pasiūlą, nes eksportuotojai grūdus priversti parduoti savo šalyje ir taip konkuruodami vieni su kitais mažinti kainas. Bet tokie sprendimai trumpalaikiai ir dar dažniau išbalansuoja ekonomiką.
Vis tiek ilguoju laikotarpiu pagrindinė viltis yra rinka, taip pat nebereikia perteklinio ekonomikos skatinimo, ypač Šiaurės Europos šalyse ir JAV. Pavyzdžiui, JAV dalis valstijų jau atsisako papildomų nedarbo išmokų, nors jos turėjo baigtis tik rugsėjo mėnesį, nes mato, kad tas papildomas pinigų įliejimas didina infliacijos sukėlimo riziką ir neskatina darbuotojų grįžti į darbo rinką.
Jie mieliau gyvena iš tų nedarbo išmokų ir negrįžta į darbą, dėl ko įmonės negali gaminti produkcijos, nors pinigų ir turi. Dėl to kainos ir kyla – produktų negaminama, pasiūla mažėja, o pinigų labai daug. Reikia prisukti pinigų kranelį ir kiek įmanoma atlaisvinti ekonomiką, kad tų produktų būtų pagaminama daugiau. Tada rinka turėtų susibalansuoti.
