– Ar tenka patirti aplinkinių nuostabą, kad žmogus, Oksfordo universitete baigęs bakalauro ir magistro studijas bei įgijęs daktaro laipsnį, yra ir muzikantas?
– Susiduriu ne su nuostaba, o veikiau su klausimu. Žmonės nustemba, bet kai paaiškinu, supranta. Mano gyvenime ir muzika, ir matematika yra viena istorija – mano akademinės patirtys įsipina į kūrybos procesą, į tai, kaip komunikuoju. Mano mokslinis, kūrybinis mąstymas atsispindi muzikos kūrime.
– Minėjote, kad nusprendėte koncentruoti jėgas į muziką. Kodėl?
– Man atrodo, kad muzika yra įrankis, mano supratimu, mažinantis atskirtį tarp žmonių. Daugelis jaučiamės vieniši, ieškome bendruomenės. Norime atrodyti labai sėkmingi, todėl kartais atrodo, kad bendraujame su fasadais. Muzika gali būti nuoširdi, bet ne dramatiška. Taigi prieš mėnesį baigiau doktorantūrą ir nusprendžiau užsiimti tik muzika. Jaučiu, kad tai neša džiaugsmą ir man, ir kitiems. Mintyse net nėra scenarijaus, kad man nepasiseks.
– Pabaigus mokslus Oksfordo universitete, atsiveria plačios karjeros perspektyvos bankuose ar IT įmonėse, galinčiose garantuoti nuolatines gausias pajamas. Kodėl vis tiek renkatės muziką? Juk tai yra gana rizikinga.
Kai baigiau doktorantūrą, pagalvojau, kad pabandysiu susirasti darbą. Siunčiau paraiškas į kelias įmones, abiejose gavau darbą. Oksfordo universitete man taip pat siūlė tęsti mokslinę veiklą. Tačia dirbti su muzika yra sąmoningas pasirinkimas. Aš turiu nuojautą, kad taip man pačiam bus linksmiau – turiu daugiau motyvacijos stengtis, bendrauti ir pasakoti apie tai, kuo užsiimu. Apskritai, šiais laikais gajus mitas, kad gyvenime turime pasirinkti vieną kelią. Visi laimėtume, jei žmonės iš skirtingų sričių labiau padėtų vieni kitiems. Mokslininkai sėdi laboratorijoje ir pamiršta, kodėl jie tai daro ir kokie yra jų tikslai. Skamba kaip klišė, bet aš gana gerai suvokiu, kad gyvenu tik kartą. Man gyvenime jau teko susidurti ir su liūdnesniais etapais. Tai padėjo suprasti, kad nėra laiko daryti nepatinkančius dalykus, nes laikas praeina negrįžtamai.
– Dalyvavote „Rotary Akademijos“ veikloje. Kodėl nusprendėte prisijungti?
– Aš labai dėkingas „Rotary Akademijai“. Man atrodo, kad tokių iniciatyvų labai trūksta, nes mes kiekvienas turime iš ko pasimokyti. Mano mentorius buvo Jonas Nainys. Mes daug bendravome, o bendravimas buvo įvairialypis – ne vien apie muziką, bet ir apie tai, kas motyvuoja, kodėl yra daug gabių žmonių, bet jie netęsia veiklos, kas mums padeda judėti toliau ir leisti sau klysti. Kartais man atrodo, kad aš esu aplink mane esančių žmonių vidurkis. Ką aš toliau darysiu, iš dalies priklauso ir nuo to, ką patyriau, su kuo bendravau. Man patiko formatas ir mentorių atvirumas.
– Kaip vyko susitikimai su mentoriumi? Kuo jums tai buvo naudinga?
– Mes bendravome internetu. Mūsų bendravimas buvo lankstus – kartais kalbėdavome 10 min., kartais – pusvalandį, o kartais ir pusantros valandos. „Rotary Akademija“ parodo, kad tokia mentorystė yra labai reikalinga. Žmonės nori vieni kitiems padėti, bet kartais būna užsiėmę, o kartais tiesiog nesiryžta. Galbūt tie, kuriems reikėtų pagalbos, nesiryžta prašyti, o tie, kurie norėtų padėti, nežino, kam. Todėl toks sujungimas yra labai naudingas ir sveikintinas. Tokių dalykų turėtų būti daugiau. Visi, kuriems pasiseka, yra sėkmingi todėl, kad reikiamu metu sulaukė pagalbos. Kai tau padeda, tada ir kitiems norisi padėti.
– Ko pavyko išmokti „Rotary Akademijoje“?
– Kad viskas pasiekiama darbu, reflektuojant savo veiklas ir klausantis intuicijos. Labai svarbu daug laiko praleisti mąstant, kas man svarbu, ką noriu pasiekti ir kas yra tos veiklos, kurioms noriu skirti savo dėmesį.
– Anksčiau pasirodydavote su grupe „Kūjeliai“. Kaip sekasi skintis kelią į žinomumą solinėje karjeroje?
– Mano solinė karjera tik prasideda. Galimybė groti čia, Oksforde, man paliko labai teigiamą įspūdį. Čia yra stipri muzikos bendruomenė, yra daug garsių ansamblių: „Radiohead“, „Glass Animals“ ir kiti. Visi čia koncertuoja ir vieni kitus pažįsta. Iš Oksfordo reguliariai išeina pasaulinio lygio grupės, todėl atrodo, kad iš čia atsiveria vartai į pasaulį. Pernai grojome su viena pažįstama, ji mane apšildė, o šiemet jau įrašė dainą su „Fleet Foxes“.
– Kuo skiriasi lietuviška auditorija nuo tarptautinės?
– Matote, Lietuvoje gera terpė dėl to, kad viskas yra nauja. Nesunku padaryti kažką, kas nustebintų, tačiau nėra „kelrodžių žvaigždžių“. Maniau, kad Oksforde visi bus neprieinami ir nenorės imtis bendrų projektų, o iš tiesų, kai ateini su entuziazmu, visi nori su tavimi bendrauti. Nėra abejonių ar tave įsileis, tačiau atsiranda klausimas, ar esi pakankamai įdomus. Čia aktyvesnė gyva muzika, daug „atviro mikrofono“ vakarų, o Vilniuje vietinės gyvos muzikos trūksta. Tačiau didysis skirtumas yra tas, kad Anglijoje yra žinomas sekantis žingsnis, garantuojantis sėkmę – Londonas. Londone visi susiję su visais, todėl čia esi arčiau tikslo.
– Rinkote grupę ir padėjote mokytis matematikos 8–12 klasių mokiniams. Kiek žinau, sulaukėte didelio susidomėjimo. Kaip sekėsi? Galbūt pavyko suprasti, kokias klaidas daro moksleiviai, kad matematika jiems atrodo sunkiai įkandamas mokslas?
– Labai gerai sekėsi. Ir muzikoje, ir moksle mane traukia dalijimosi aspektas ir jausmas, kad kitas suprato, pajautė. Man pačiam smagu išmokti naujų dalykų, todėl labai džiaugiuosi matydamas, kai kiti supranta kažką naujo, kai auga jų savivertė. Labai daug žmonių prisijungė, sėkmingai suformavome grupes. Švietime, nesvarbu, matematikoje ar muzikoje egzistuoja ta pati bėda – žmonės įsitempia ir bijo eksperimentuoti, nes mano, kad yra griežtos taisyklės. Žmonės galvoja, kad matematikoje yra formulės ir nieko daugiau. Iš tiesų visos formulės yra pastebėjimai, dėsningumai. Žmonės mėgaujasi, kai supranta, kad taisyklių nereikia iškalti, jas reikia suvokti ir suprasti. Dažnai žmonės jaučia nerimą, todėl negali mąstyti ir negali suprasti. Man atrodo, mes visi žiauriai bijome klysti, jei tos baimės atsisakytume, būtume laisvesni.
– Ką patartumėte pasirinkimų kryžkelėje stovintiems jaunuoliams?
– Man atrodo, kad svarbiau yra pasirinkti nei pats pasirinkimas. Gyvenime reikia įprasti rinktis. Kartais pats pasirinkimas nėra toks svarbus, svarbesnis yra įgūdis ir žinojimas, kad gyvenime nuolat reikės rinktis.
