Einant į darbo pokalbį tenka meluoti
Anot Dirbančiųjų neįgaliųjų asociacijos vadovės Simonos Kunigonytės, Lietuvoje dauguma darbdavių vis dar mano, kad neįgalieji dirbti negali ir jų priimti į darbą nenori. Esant tokiai situacijai neįgaliesiems net tenka imtis melo.
„Darbo aprašyme nėra privaloma nurodyti, kad turima negalia. Tad žmogus su negalia siunčia darbo aprašymą į įmonę, pretenduoja į tam tikrą poziciją, atitinka visus kriterijus ir yra pakviečiamas į darbo pokalbį. Atvykus į pokalbį būna tokių situacijų, kada pokalbis net neįvyksta. Pamačius pasakoma, kad jiems tokių žmonių nereikia.
Kai kurie žmonės, turintys matymo negalią, ją nuslepia. Jie praeina daugybę įdarbinimo atrankų ir paskutiniame etape, darbdaviui įteikiant neįgalumo dokumentus, darbdavys sako, kad netikėtai dar vieną etapą reikia praeiti ir galiausiai neįgalusis netenka tos darbo pozicijos. Galiausiai žmonės negalią nuslepia, nors tai yra pavojinga“, – „Žinių radijuje“ pasakojo S.Kunigonytė.
Jos teigimu, klaidinga į neįgaliuosius žvelgti lyg į ko nors negalinčius. Reikia atrasti šių žmonių galias, kur jie yra gabūs. „Pavyzdžiui, autistai yra puikūs IT srities specialistai“, – įvardijo S.Kunigonytė.
Pernai buvo daryta apklausa apie neįgaliųjų įdarbinimą įmonėse. Paaiškėjo, kad tik 17 proc. įmonių planuoja ateityje įdarbinti žmones su negalia. Pasirodo, tai yra tos pačios įmonės, kurios jau turi bent vieną darbuotoją su negalia savo komandoje.
„Kas pabando, suvokia, kad žmogus su negalia viską gali. Tie, kurie neturi žmonių su negalia, ir neplanuoja jų priimti“, – paaiškino apklausos rezultatus S.Kunigonytė, pabrėždama, kad žmonės su negalia į darbą eiti labai nori, net veržiasi, nes jaučiasi reikalingi, o ir yra labai lojalūs, džiaugiasi galimybe dirbti.
Dirba nekvalifikuotą darbą
Lietuvos verslo konfederacijos generalinės direktorės Eglės Radišauskienės manymu, darbdavius nuo neįgaliųjų įdarbinimo stabdo stereotipai bei baimė bendrauti ir priimti kitokį.
„Net vertiname juos kaip kitokius, nors jie lygiai tokie patys.
Pas mus dirbo moteris su negalia, ji sėdėdavo vėžimėlyje. Ji sakydavo: „Baikite manęs klausinėti, ar nereikia pagalbos, ir man padėti.“ Mes galvojame, kad reikia padėti, bet žmogus yra pripratęs taip gyventi ir jam pagalbos nereikia. Aš tada supratau, kad net nemokame bendrauti“, – „Žinių radijuje“ kalbėjo ji.
Darbdaviai gali baimintis, kad reikės daug investuoti į darbo vietos bei aplinkos sukūrimą ir pritaikymą negalią turinčiam žmogui, tačiau valstybė padeda tai padaryti, taip pat siūlo subsidijas darbdaviams, kad tokius žmones apskritai priimtų į darbą.
Visgi per pandemiją registruotų neįgaliųjų bedarbių skaičius smarkiai padidėjo, tad tikėtina, kad darbdaviai, norėdami išsaugoti verslus, nesaugojo darbuotojų, tarp jų – ir neįgaliųjų.
„Vienintelė atleidimo priežastis yra ta, kad jie dirba nekvalifikuotą darbą, o per pandemiją jų poreikis sumažėjo, ypač paslaugų sektoriuje.
Dažnai tie žmonės dirba nekvalifikuotą darbą, nes neturi profesijos arba jiems nėra sudaryta galimybė įgyti jų norimą profesiją. Tad nenuostabu, kad per pandemiją žmonės, kurie neturi kvalifikacijos, netenka darbo. Taip yra ir su vyresniais, ir turinčiais negalią žmonėmis“, – paaiškino priežastį E.Radišauskienė.
Jos teigimu, žmonių su negalia dirbančiųjų skaičius siekia 32–45 proc., tuo metu Lietuvoje – vos 29 proc. neįgaliųjų dirba.
