Nuosaikios teigiamos nuotaikos matomos metalo ir kompiuterių, elektronikos ir optinių gaminių gamybos sektoriuose. Neigiamos – maisto, tekstilės gaminių, drabužių gamybos, medienos, guminių ir plastikinių gaminių bei kitų nemetalo mineralinių produktų gamybos sektoriuose.
Apžvalgą parengė Kauno krašto pramonininkų ir darbdavių asociacija (KKPDA). Su šios organizacijos prezidentu, Darbuotojų saugos ir sveikatos komisijos nariu bei Kauno miesto ir Kauno rajono trišalės tarybų nariu, taip pat ilgamečiu „Kauno liftų“ bendrovės generaliniu direktoriumi Jonu Guzavičiumi naujienų agentūra ELTA kalbėjosi ir apie iššūkius, ir apie verslo kasdienybę.
– Pandemijos pagreitis pastebimai lėtėja, ir nors dar nesibaigė antrasis 2021-ųjų ketvirtis, tikriausiai galima konstatuoti, kad verslo situacija gerėja visuose sektoriuose?
– Dar ankstoka taip tvirtinti, nes bent pirmą metų ketvirtį net pusėje pramonės šakų gamybos apimčių indeksas buvo neigiamas. Gamyba mažėjo. Išskyrus jau minėtus chemijos ir baldų sektorius, kurių atstovų turime ir mūsų asociacijoje.
Tai – vieni stambiausių Lietuvos darbdavių, pramonės įmonės „Achema“, „Lifosa“, KKPDA narė yra ir „Kauno baldų“ įmonė. Gamyba jose augo ir, tikimės, toliau augs, nepaisant tiek šioms įmonėms, tiek kitoms paaštrėjusių problemų apsirūpinant žaliavomis.
Kaip balandį galėjome įsitikinti, kad pirmas metų ketvirtis buvo sudėtingesnis nei paskutinieji trys 2020-ųjų mėnesiai, taip ir po sausio mėnesį Lietuvos pramonininkų konfederacijos atliktos įmonių vadovų apklausos išryškėjo tendencija, kad bendrai apdirbamosios gamybos apimtys antrą metų ketvirtį trauksis.
Tai vyksta septyniose iš dešimties pramonės šakų. Tiesa, maisto ir metalo gaminių sektoriuose situacija išlieka panaši kaip iki šiol, o augimo tikimasi jau minėtame chemikalų bei chemijos produktų gamybos sektoriuje.
Gegužės mėnesį Lietuvos gamintojų lūkesčių indeksas rodo, kad pramonės lūkesčiai antram šių metų ketvirčiui yra pozityvūs, prognozuojamas augimas, tačiau iššūkių kelia sparčiai augančios žaliavų kainos.
– Žinant, kad pandeminė krizė kelia ir bankrotų grėsmę, tikriausiai iš anksto prognozuojama, kurie sektoriai gali patirti nuosmūkį?
– Absoliuti dauguma pramonės įmonių vadovų nurodė, kad pandemija arba su ja susijusios priežastys (darbuotojų sergamumas, trūkinėjančios tiekimo grandinės, karantino įvedimas pagrindinėse eksporto rinkose bei stringantis vakcinavimo procesas) – pagrindinė ir didžiausia jų verslui rizika bent per pirmą šių metų pusmetį.
Vėliau daug kas viliasi optimistiškesnių scenarijų. Tiesa, tarp kitų įvardinamų rizikų minima nestabili Lietuvos reguliacinė, įskaitant ir mokesčių politikos, aplinka. Taip pat – darbuotojų trūkumas, eksporto paklausos mažėjimas, mažos palankaus finansavimo galimybės. Kai kas iš vadovų mini ir „Brexit“ padarinius jų verslui. Tikimės, kad bent dalis tų trikdžių bus pašalinta, ir verslams neteks užsidaryti.
– Savo ruožtu labiau optimistiškai nusiteikę ekonomistai ragina šalies valdžią ne tik spartinti skiepijimą nuo COVID-19 ligos, bet ir didinti galimybes kuo plačiau atverti prekybos, paslaugų, pramogų sektorius, kad gyventojai galėtų išleisti per karantiną sukauptas santaupas.
Ta proga, kad „laisvi“, net mokėdami už tai brangiau, nei kainavo iki pandemijos. O kaip gamintojai reaguoja į kylančius gamybos, logistikos bei kitus kaštus? Pagaliau, kokių sprendimų tokiu atveju tikisi iš centrinės valdžios?
– Lietuvos pramonininkų konfederacijai formuluojant aktualius klausimus Vyriausybei, Kauno krašto asociacija minėjo ir problemas, pandeminiu laikotarpiu iškilusias statybų sektoriuje, taip pat – aviacijos įmonėse ar parodų organizavimo versle. O kadangi tai gali veikti ir gamybą, tai šios problemos – daug kam aktualios.
Štai, vykdant statybos rangos sutartis, kurios sudarytos dar iki pandemijos ar jos pradžioje, dažnai paaiškėja, jog už sutartą projektinę sumą, patvirtintą konkurse, atlikti įsipareigojimų nebus įmanoma. Rangovas turi teisę reikalauti perskaičiuoti sutarties kainą, jei ne dėl nuo jo priklausančių aplinkybių faktiška statybos darbų kaina padidėjo daugiau kaip 15 proc.
Tokiu atveju sutarties kaina gali būti padidinta tik suma, kuri viršys 15 procentų sutarties kainą (su PVM). Dabar statybos sektoriuje pastebimas ženklus statybinių medžiagų kainų didėjimas,– metalai pabrango 90 proc., putų polistirolas – 40 proc., polietileno techniniai vamzdžiai ir toliau brangsta.
Pastebimas lėtas viešojo sektoriaus infrastruktūros projektų vykdymas dėl viešųjų pirkimų. Blogai ir tai, kad statybos darbų konkursus laimi trumpalaikės įmonės, kurios moka mažus atlyginimus darbuotojams, o po to, negalėdamos įgyvendinti laimėtų projektų, samdo subrangovus darbams atlikti.
Vis neįgyvendinami Viešųjų pirkimų įstatymo pakeitimai, kurie turėtų aiškiai nustatyti įmonėms kvalifikacinius ir patirties reikalavimus konkretiems darbams atlikti. Konkurso dalyvėms turi būti keliamas darbo užmokesčio mokėjimo kriterijus, – įmonės turėtų pateikti mokamą darbo užmokestį darbuotojams (už praeitus metus ar ketvirtį).
Aviacijos sektoriui iškyla problema, kai dirbant su ne ES šalimis, joms bankai neteikia bankinių paslaugų. Yra problemų ir dėl judėjimo apribojimų, o šalių sumažinti eksporto biudžetai sumažino įmonių pardavimų pajamas. Viliamasi, kad netrukus ES įvedus „žaliąjį pasą“, sienos atsivers pasiskiepijusiems ir persirgusiems COVID-19 asmenims.
Problemų turi ir tekstilės sektorius, nes dėl pandemijos uždarius parduotuves, drastiškai sumažėjo prekyba, ir to neatstojo paaugusios paslaugos internetu. Mažiau perkama drabužių, nes karantinas daug ką privertė dirbti iš namų.
Tačiau ir tekstilės sektoriuje pastebimas ženklus žaliavų kainų didėjimas, – medvilnė pabrango 30 proc., polisteris – ketvirtadaliu, o dar dvigubai brangiau tenka mokėti už jų transportavimą jūriniais konteineriais. Todėl žaliavų ženklus brangimas didina įmonių savikainą, – mažėja jų pelnas.
Tuo pačiu dingsta ir įmonių konkurencinis pranašumas, lyginant su tomis šalimis, kurios turi užsiaugintos pigesnės žaliavos, taip pat – pigesnės darbo jėgos.
– Nemažai Jūsų vadovaujamai asociacijai nepriklausančių verslininkų priversti „išgyventi badmetį“, nes negali veikti, – nėra renginių – mugių, parodų. O kai kurių iš jų organizatoriai netgi negalėjo ir negali prašyti Vyriausybės subsidijų, kurių iki šiol nemažai išdalinta kitiems verslams.
Kokia šiuo klausimu Jūsų nuomonė, ar tikrai reikėjo, pavyzdžiui, neleisti rengti mugių atvirose lauko (ir gan didelėse) erdvėse, – kaip nutiko, pavyzdžiui, Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos organizuojamų renginių atvejais?
– Iš tikrųjų, masiniai renginiai nėra visi vienodi. Koncertai ar sporto varžybos sutraukia momentinius srautus, kai kelioms valandoms susirenka dešimtys tūkstančių žmonių. Parodos vyksta 3-4 dienas, ir per jas pasiskirstydamas, „prateka“ lankytojų srautas. Dera priminti, kad Lietuvoje vykstančios verslo parodos labiau orientuotos į vietinę rinką, todėl papildomos grėsmės įvežtiniams COVID-19 atvejams nėra.
Parodos vyksta lankytojų srauto kontrolei pritaikytose patalpose, turinčiose visą reikalingą įrangą ir infrastruktūrą, galima kontroliuoti, reguliuoti lankytojų srautus, užtikrinti visas valstybės lygio ekstremaliosios situacijos operacijų vadovo nustatytas asmenų apsaugos bei kitas būtinas visuomenės sveikatos saugos priemones.
Tai vardinu todėl, kad pernai spalį „Žalgirio arenoje“, Kaune, vyko paroda „Rinkis prekę lietuvišką 2020“ ir jai pasibaigus, negirdėjome, kad būtų užfiksuotas nors vienas susirgimo COVID-19 atvejis.
VDU Žemės ūkio akademijos Žemės ūkio mokslo ir technologijų parkas jau 25-erius metus rengia vienas didžiausių parodų Lietuvoje, tačiau savo veiklą buvo priverstas sustabdyti dėl pandemijos. Negalėjo įvykti didžiausia žemės ūkio paroda Baltijos regione „Ką pasėsi...“, tarptautinė paroda „Inno panorama...“ bei kiti renginiai.
Šis parkas yra Universiteto padalinys, todėl net neturi galimybės kreiptis dėl valstybės kompensacijos kaip nukentėjęs nuo COVID-19 pandemijos.
– O kuo tos ar kitos parodos reikšmingos pačiam verslui, kad stengiatės į tai atkreipti ir Vyriausybės dėmesį?
– Parodų metu sudaromos galimybės „atgaivinti“ verslą, suaktyvinti paklausą, sužinoti pirkėjų lūkesčius, reaguoti į pasikeitusias rinkos sąlygas. Todėl ir prašome verslo parodų organizavimą, kaip verslo rūšį, atskirti nuo kitų masinių renginių (koncertų, sporto varžybų ir panašiai) organizavimo ir netaikyti jiems nustatytų veiklos apribojimų.
Siūloma karantino metu parodų veiklą prilyginti parduotuvėms, turinčioms atskirą įėjimą (ir ne vieną) iš lauko, ar didiesiems prekybos centrams. Vidaus ekspozicijose gali būti kontroliuojami lankytojų srautai, patalpos vėdinamos ir vykdomos kitos prevencinės sveikatos apsaugos priemonės.
– ELTA yra minėjusi, kokias labdaras – apsaugos priemonių medikams, įrangos ligoninėms karantino pradžioje pateikė Kauno krašto įmonės. O kaip jos, atsakingai vertindamos pandeminę situaciją bei su COVID-19 susijusias rizikas, pasistengė užtikrinti savo veiklos tęstinumą karantino laikotarpiu?
– Savaime aišku, kad jau karantino pradžioje buvo imtasi visų papildomų priemonių, neminint dezinfekcinių ir apsauginių, kad ir daliai darbuotojų užsikrėtus, būtų galima užtikrinti minimalų jų skaičių ir tęsti darbus.
Kai kur netgi įrengtos izoliavimosi patalpos bei sukurtos visavertės gyvenimo sąlygos ligos požymių neturintiems, bet privalantiems izoliuotis darbuotojams, jei tik jie sutiktų izoliuotis pačioje įmonėje.
Socialiai atsakingos įmonės, kad nebūtų stabdoma gamyba dėl galimai užsikrėtusių ar turėjusių kontaktą su sergančiuoju, darbuotojus papildomai testuoja privačiose klinikose. Daroma viskas, kad veiklos tęstinumas vyktų, net ir kartojantis pandemijos bangoms.
Suprantama, kad andeminiu laikotarpiu svarbu išsaugoti įmonių konkurencingumą, ypač pramonę, kuri „stumia“ šalies ekonomiką. Reikšminga išsaugoti darbo vietas ir paskatinti vietinių gamintojų produkcijos vartojimą vidaus rinkoje. Pramonininkų ir darbdavių nuomone, verslui kaip niekad aktuali ne tik laiku pateikiama aiški informacija dėl karantino sąlygų, bet ir valstybės parama.
