LPPARA ir asociacijos nariai pažymi, kad darbuotojai, ypač paslaugų sektoriuje, naudojasi susidariusia situacija – mažėjant verslui taikomiems suvaržymams ir augant darbo rinkos aktyvumui, prašoma nutraukti darbo sutartis, nors darbuotojai reikalingi darbo vietoje.
Gavę išmoką iš vieno darbdavio, tokie darbuotojai tuoj pat siekia vėl įsidarbinti pas kitą, o kartais net tą patį darbdavį. Savo ruožtu nuo pandemijos nukentėjusių įmonių ekonominė padėtis dažnai yra sunki, jos turi susigrąžinti prarastą apyvartą ir mokėti tokių išeitinių išmokų negali.
LPPARA kreipėsi į ministrę pirmininkę, socialinės apsaugos ir darbo bei ekonomikos ir inovacijų ministres, taip pat Trišalę tarybą, siūlydama koreguoti Darbo kodekso 56 straipsnio nuostatas. Šį kreipimąsi paskatino dėl ekstremalios situacijos ir karantino susidaręs teisinis paradoksas, kuriuo pradedama piktnaudžiauti, ypač paslaugų sektoriuje.
Šiuo metu galiojančiame Darbo kodekse 56 straipsnyje numatyta, kad darbo sutartis gali būti nutraukta darbuotojo rašytiniu pareiškimu, jeigu „darbuotojo prastova ne dėl darbuotojo kaltės tęsiasi ilgiau kaip 30 dienų iš eilės arba jeigu ji susidaro daugiau kaip 45 dienas per paskutinius 12 mėnesių“.
Antroje straipsnio dalyje numatyta, kad „nutraukiant darbo sutartį šiame straipsnyje nustatytu pagrindu, darbdavys privalo išmokėti darbuotojui dviejų jo vidutinio darbo užmokesčių dydžio išeitinę išmoką“ (arba vieno, jei darbo santykiai tęsiasi trumpiau negu metus).
LPPARA siūlo pakeisti Darbo kodekso 56 straipsnio atitinkamas nuostatas, kad darbdavys nebūtų įpareigotas mokėti išeitinių išmokų, jei prastova darbuotojui skelbiama ne dėl jo kaltės, bet dėl ekstremaliosios situacijos ar karantino, o darbuotojas darbo vietą palieka savo iniciatyva.
