– Dėl mokesčių reformos, skirtos užkirsti kelią ATP Bendrijos lygmeniu, ES valstybės narės susitarė daugiau nei prieš penkerius metus. Pasakokite apie tai plačiau.
– Šalys siekia, kad tarptautiniu mastu veikiantis verslas nepiktnaudžiautų įvairiose valstybėse pasitaikančiomis skirtingomis apmokestinimo interpretavimo galimybėmis bei spragomis. Su tuo susijusi ir šiuo metu itin aktuali DAC6 direktyva, kuria siekiama užkirsti kelią agresyviam mokesčių planavimui, įpareigojant mokesčių planavimo schemų kūrėjus bei įgyvendintojus atskleisti klientams pasiūlytas tokias schemas, dar prieš jas pradedant įgyvendinti. Nors šios direktyvos poreikis atsirado stebint didžiuosius Europoje veikiančius mokesčių mokėtojus, naujosios DAC6 taisyklės palies beveik visus tarptautiniu mastu veikiančius verslus. ES iniciatyvos prielaidos aiškios ir pagrįstos, bet su ja susiję įpareigojimai taps papildoma našta ir tai daliai verslo, kuri niekada neturėjo ir neturi nieko bendro su ATP.
DAC6 direktyvos tikslas – didinti mokestinį skaidrumą, atgrasant mokesčių mokėtojus nuo ATP schemų kūrimo ir naudojimo, iš anksto apie jas pranešant. Kam teks rūpestis dėl šių pranešimų? Vadinamiesiems tarpininkams, kuriais pripažįstami teisininkai, auditoriai, mokesčių konsultantai, apskaitininkai ir kiti fiziniai ar juridiniai asmenys, susiję su tarptautinio mokesčių planavimo schemų kūrimu, siūlymu, organizavimu, įgyvendinimu ar administravimu. Jei tarpininkų nėra, pareiga pereina mokesčių mokėtojui, kuriam buvo pasiūlyta konkreti mokesčių planavimo schema. Tiesa, tokia situacija sunkiai įsivaizduojama, nes direktyva numato itin platų tarpininko sąvokos apibrėžimą.
– Ar galima pasakyti, jog pagrindinis iššūkis tarpininkams tas, kad direktyva įsigaliojo atgaline tvarka?
– Taip, vienas iš tarpininkams tekusių iššūkių buvo tas, kad direktyva įsigaliojo atgaline tvarka. Iki vasario 28 d. mokesčių planavimo tarpininkai turėjo pranešti apie mokesčių planavimo schemas, sudarytas nuo 2018 m. birželio 25 dienos. Nepateikus pranešimo sankcijos gana skaudžios: tarpininkams – 6 tūkst. eurų bauda už kiekvieną nepraneštą mokesčių planavimo schemą, mokesčių mokėtojams – įtraukimas į nepatikimųjų sąrašą. Atsižvelgiant į tai, kad pranešime apie mokesčių planavimo schemą reikėjo nurodyti daug įvairios informacijos, buvo akivaizdu, kad tarpininkams teko sunkiai įvertinama administracinė našta.
Reikia pridurti, kad sąvokų trūkumas – kitas tarpininkams tekęs galvosūkis. DAC6 nepateikiama, kokia konkrečiai mokesčių planavimo schema vienareikšmiškai būtų laikoma agresyviu mokesčių planavimu. Pateikiamas baigtinis sąrašas požymių, kuriems egzistuojant galimai gali būti vykdomas agresyvus mokesčių planavimas ar mokesčių vengimas ir apie kuriuos privaloma pranešti mokesčių administratoriui. Teigiama, kad kur kas veiksmingesnė priemonė nei agresyvaus mokesčių planavimo apibrėžimo pateikimas yra sąrašas sandorių savybių ir elementų, įtikinamai rodančių galimai agresyvų mokesčių planavimą.
Visgi sunkiai suprantamas šių požymių, kaip galimai agresyvaus, įtikinamai rodančių, palikimas vertinti tarpininkams. Daug klausimų kelia kiekvieno tarpininko subjektyvus ir formalus vertinimas, kas yra laikytina agresyviu mokesčių planavimu, o kas būtų laikoma ekonomiškai pagrįstu verslo sprendimu. Problemų gali sudaryti ir reikalingos kompetencijos ir (ar) informacijos neturėjimas, dėl to gali išsiskirti prie to paties susitarimo dirbusių skirtingų tarpininkų nuomonė. Akivaizdu – DAC6 direktyva palieka daug erdvės interpretacijoms. Tai patvirtina ir faktas, kad, VMI duomenimis, šiuo metu Lietuvos mokesčių administratorius yra gavęs tik 36 DAC6 pranešimus. Realiai vertinant šitą skaičių – vargu ar jis atspindi tikrąją tiesą, todėl darytina prielaida, kad praneštinų susitarimų identifikavimo procesui jau daro įtaką skirtingos interpretacijos.
– Kaip žinoti, kad tam tikras sandorių požymis atitinka mokestinės naudos, kaip pagrindinės naudos, kriterijų?
– Norint atsakyti į šį klausimą, reikėtų užduoti retorinį klausimą – ar šiuo susitarimu yra siekiama išimtinai mokestinės naudos? Mokestinė nauda turi būti pagrindinis kriterijus, dėl kurio sudaromas toks susitarimas. Taip pat galima atsižvelgti ir į tai, ar mokesčių mokėtojas būtų sudaręs konkretų sandorį, jei būtų nežinojęs apie jo teikiamą mokestinę naudą. Taigi, tarpininkas turi atlikti ne tik konkrečios praktinės situacijos ir jos požymių vertinimą, bet ir atsakyti į klausimą, ar asmuo gali pagrįstai tikėtis iš sudaryto sandorio mokestinės naudos ir ar jis sudarytas dėl mokestinių priežasčių.
– Gal galite išvardyti, kokie yra galimi sandorio požymiai, kad apie jį būtų privaloma pranešti mokesčių administratoriui?
– Kad konkretus sandoris taptų praneštinas, reikalingi šie požymiai, kuriems esant privaloma nustatyti mokestinės naudos, kaip pagrindinės naudos, kriterijų:
- Tarpininko atlyginimas priklauso nuo mokesčių mokėtojo gautos mokestinės naudos;
- Mokesčių mokėtojas pasinaudoja tarpininko viešai siūloma agresyvia mokesčių planavimo schema;
- Mokesčių mokėtojas įsigyja kitoje jurisdikcijoje nuostolingai veikiančią bendrovę, kurios nuostoliai mažina grupės įmonių pelną, taip dirbtinai išvengiant pelno mokesčio mokėjimo;
- Vienos pajamų rūšies keitimas į mažesnio apmokestinimo pajamas;
- Į nusistovėjusią įmonės prekybos struktūrą mokesčių mokėtojas įtraukia naują dirbtinį darinį, kuris įsteigtas mažesnio apmokestinimo šalyje ir kuris nevykdo jokios realios ekonominės veiklos, o jo pagrindinis tikslas – dirbtinis sąnaudų didinimas;
- Sandoriai vyksta tarp susijusių bendrovių, vienos kurių pajamos neapmokestinamos pelno mokesčiu, arba tokioms pajamoms taikomas 0 % pelno mokestis (pvz., Didžiosios Britanijos Mergelių Salose), arba gautoms pajamoms taikomas lengvatinis mokesčių režimas (pvz., Honkonge).
Direktyva pateikia ir tokius požymius, kurių egzistavimas savaime sukelia prievolę tarpininkams pateikti pranešimą, papildomai nevertinant, ar toks sandoris atitinka mokestinės naudos, kaip pagrindinės naudos, kriterijų. Šie požymiai yra:
- Sandoriai vyksta su susijusiomis bendrovėmis, kurios nėra mokesčių rezidentai jokioje jurisdikcijoje arba yra mokesčių rezidentai jurisdikcijose, kurios yra įtrauktos į ES juodąjį sąrašą. Šiuo metu juodajam sąrašui vis dar priklauso 12 jurisdikcijų, kurios nėra įsipareigojusios užtikrinti tarptautinį mokesčių skaidrumą. Taip pat, jei pagal tokių jurisdikcijų teisės aktus yra taikomas dvigubas turto nusidėvėjimas, dvigubas atleidimas nuo mokesčių ir pan.;
- Sandoriai, kuriais siekiama paslėpti tikrąjį naudos gavėją, kad informacija apie jo valdomas banko sąskaitas nebūtų pateikta jo rezidavimo šalies mokesčių administratoriui;
- Akivaizdžiai pažeidžiamos sandorių kainodaros taisyklės tarp susijusių asmenų.
– Panašu, jog siekiama pusiausvyros tarp informacijos poreikio ir reikalavimo, kad atskleidžiant būtų išvengiama pernelyg didelės naštos tarpininkams. Ar tai pavyko?
– Į šį klausimą vienareikšmiškai atsakyti vis dar per anksti. Greičiau ne nei taip. Pati DAC6 direktyvos iniciatyva sveikintina – puoselėjamas skaidrumas mokesčių sistemoje ir skatinamas sąžiningos apmokestinimo aplinkos kūrimas ES. Visgi VMI privaloma pranešti apie planuojamus tarptautinius sandorius, jei šie sandoriai turi net nedidelių mokesčių planavimo požymių. Atsakymo į klausimą, kokių veiksmų imsis mokesčių administratoriai su gauta informacija, vis dar nėra. Spėjama, VMI reaguos, o gal net ir tikrins tam tikrus verslus, remdamasi gauta informacija. Dar sudėtingiau atsakyti į klausimą, kaip bus vertinama pateikta informacija ir kada mokesčių planavimo schema bus pripažinta agresyvia mokesčių planavimo praktika. Tikėtina, kad, nusistovėjus praktikai, susiformuos ir tam tikros vertinimo taisyklės – verslas jų laukia su nekantrumu.
Iki sulauksime šių teigiamų pasekmių, teks išgyventi pereinamąjį laikotarpį ir su juo atsirandančius sunkumus. Vienas jų – nereikalingas verslo paslaugų teikėjų ir mokesčių mokėtojų supriešinimas. Verslas turėtų susirūpinti, kokius su juo susijusius susitarimus gali pranešti tarpininkai, kokie dar tik planuojami sandoriai gali pasiekti VMI. Tarpininkai – atsakingai vertinti savo rizikas ir verslui teikiamų paslaugų sprendimus.
Antrasis iššūkis jaučiamas praktikoje galvojant apie kiekvieną naują sandorį. Siekdami laikytis direktyvos reikalavimų, tarpininkai turi įvertinti, ar mokesčių mokėtojams siūlomas sprendimas yra laikomas praneštinu, ar ne. Taigi, direktyva teigiama savo esme visgi lemia didesnę naštą tarpininkams.
