Tačiau kai kurie valdžios veikėjai ir be jokių įstatymų pakeitimų gali pusiau dirbti ir pusiau atostogauti.
Ypač jiems rankas atrišo pandemijos metu populiarus tapęs nuotolinis darbas.
Matyt, ne veltui net gyvasis klasikas J.Erlickas įžvelgė, kad dirbti nuotoliniu būdu visai nesunku, tik reikia laikytis kuo toliau nuo darbo.
Bene pirmasis sektiną pavyzdį parodė Seimo valstietis V.Ąžuolas, kuriam žmona kovo mėnesį padovanojo kelionę į Šarm aš Šeicho kurortą Egipte, o jis tos dovanos niekaip negalėjęs atsisakyti. Parlamentaras tikino nespėjęs informuoti Seimo valdybos apie būtiną savo išvyką, bet norėjo parodyti, kad ne vien saulės ir vandens malonumais ten mėgaujasi.
Iš savo viešbučio kambario stropusis parlamentaras netgi prisijungė prie Seimo Biudžeto ir finansų komiteto posėdžio. Tik kolegoms teko šį pasitarimą nukelti, nes kilo klausimų, ar pakankamai saugu tokiu būdu, būnant Egipte, dalyvauti uždarame posėdyje, kurio darbotvarkėje buvo Lietuvos pozicijos ES klausimais aptarimas.
Užtat socialinės apsaugos ir darbo viceministrė J.Jakštienė savo mėnesio išvykai į Ispaniją darbdavių leidimą gavo – visą mėnesį ji galės šiltai triūsti tėvynės labui.
Kaip išaiškino ministerijos atstovai, aukšta valdininkė anaiptol ne atostogauja, o asmeninių reikalų tvarkymą derina su darbu imdama po kelias dienas atostogų per savaitę.
Tai kam dar reikia Darbo kodekse įrašinėti, kiek ir kas dienų turi dirbti, jei yra taip puikiai sugebančių valstybės ir savo reikalus sutvarkyti per nuotolį?
Žiūrėk, taip ir išsipildys žodžiai, skambėję pankroko grupės „Armatūra“ dainoje: „Išeiginės penkios, darbo dienos – dvi!“
