Vienas tokių rūpesčių buvo – ką daryti su pačiame miesto centre stūksančiu Stoties turgumi?
Galbūt prieš kelis dešimtmečius jis atrodė visai padoriai, o prekyvietės prieigose nesunkiai tilpdavo visi automobiliai, tačiau pirkėjų poreikiai išaugo, transporto srautai – taip pat, o pats Stoties turgus beveik nepakito nuo 1990-ųjų.
Atnaujintos geležinkelio stoties, kuri taps svarbiu tašku europinės geležinkelio linijos „Rail Baltica“ trasoje, bei naujos Kauno autobusų stoties pašonėje turgus tikrai atrodo apgailėtinai.
Net keli miesto merai tikino, kad būtina imtis permainų, mėgino pastatus parduoti arba bent suremontuoti, tačiau visi bandymai buvo perniek.
Vis dėlto šiek tiek šviesos tunelio gale jau matyti – pagaliau nugriauti M.K.Čiurlionio gatvės pusėje stovėję mediniai kioskai, kurie mena tuos laikus, kai ant vieno prekystalio buvo išrikiuota kramtomoji guma, agurkų daigai ir variklių alyva.
Senuosius statinius turėtų pakeisti šiuolaikiški prekybos paviljonai, pridengsiantys viduje likusias prekybos patalpas.
Kauno valdžia pažadėjo, kad tai tik permainų pradžia, mat netrukus bus skelbiamas Stoties turgaus architektūrinis konkursas ir po poros metų šis kompleksas bus kapitališkai atnaujintas.
Tačiau Stoties turgus – ne vienintelė prekyvietė Kaune, kuri sunkiai dera su sparčiai besikeičiančiu miesto veidu. Galbūt ji geriausiai matoma, todėl dažniau ir aptarinėjama.
Štai kai kurie Aleksoto gyventojai net neišeidami iš namų sužinojo apie karantino režimo pokyčius, mat dėl automobilių gausos ir užstatytų vartų savaitgaliais jiems tikrai kyla sunkumų pajudėti iš namų. Vadinasi, turgus atgijo!
Kviečiami policijos pareigūnai nepailsdami dalija baudas, atvykėliai pykstasi su vietos gyventojais, o kartais net susimuša. Niekas nepadeda, kiekvieną savaitgalį Aleksoto turgaus prieigose – apgultis.
Dar dvi prekyvietės galėtų išvis dingti iš Kauno žemėlapio ir miestas dėl to visiškai nenukentėtų – tai jokiais ypatumais nepasižyminčios Žaliakalnio ir Dainavos turgavietės. Jų vietoje iškilę nauji namai ar prekybos kompleksai galbūt net papuoštų šiuos rajonus.
Dainavos turgavietę turbūt prisimena tik aplinkinių daugiabučių gyventojai, o Žaliakalnio turgavietė kartais dar rodo gyvybės ženklų, tačiau jos savininkams turbūt išties sunku sukaupti pakankamai lėšų ne tik kapitaliniam remontui, bet ir einamosioms išlaidoms.
Negana to, miesto valdžiai prireikė nemažai pastangų, kol pavyko išvaikyti turgavietės prieigose įsitaisiusius prekeivius, kurie siūlydami visokį šlamštą bandė užsidirbti kelis eurus.
Vietos senbuviai pasakojo, kad šie veikėjai savaitgaliais kartais vis dar pasirodo ir piktina sąžiningai mokesčius už prekybos vietą mokančius pardavėjus. Aišku, kai pasirodo viešosios tvarkos skyriaus darbuotojai, šiems nesėkmingai verslo aukštumų siekiantiems kauniečiams tenka skubiai pakuoti prekes arba net sprukti jas palikus.
Rinkos sąlygomis madas diktuoja pasiūla ir paklausa. Kol turgavietės išlieka traukos centru, jos tikrai gyvuos.
Kita vertus, stebina kai kurių turgaviečių šeimininkų noras išlaikyti prieš tris dešimtmečius susiformavusias veiklos tradicijas bei išorinį vaizdą.
Turgavietė jau nebėra ta vieta, kurioje galima pigiai įsigyti vogtų ar neteisėtais būdais atgabentų daiktų. Naujajai pirkėjų kartai reikia ne tik palankios kainos, bet ir gaminio ar maisto produktų kokybės, patogumo apsiperkant.
Kaune jau galima išvysti gėdos nedarančių naujos kartos turgaviečių – tai Girstupio, Vilijampolės turgavietės, „Urmo“ prekybos miestelio turgus.
Juose pirkėjams ir pardavėjams nereikia šalti po atviru dangumi, maisto gaminiai tvarkingai sudėlioti tviskančiose vitrinose su aiškiai pateikta informacija klientui, o prie pastato – automobiliams skirtos aikštelės.
Atsirado naujų turgaus atmainų, kurios labai patiko kauniečiams, – tai savaitgaliniai ūkininkų turgeliai. Prekybininkai atvažiuoja į jiems skirtą erdvę, kelias valandas dirba, o tuomet viską susirenka ir traukia į kitą vietą. Turgavietės ženklų net nelieka.
Norintiems atsikratyti senienų ar šiaip nereikalingų daiktų skirtas Bagažinių turgus, kuris taip pat rengiamas specialioje erdvėje pramoninėje miesto dalyje. Nei prekeiviai trukdo vietos gyventojams, nei pastarieji – prekeiviams.
