– Ką veikiate Jungtinėje Karalystėje? Ką apie save galėtumėte pasakyti tiems, kurie pastebėjo, jog buvote ištrūkusi iš mūsų viešojo diskurso?
– Aš rašiau disertaciją, studijavau ekonomiką Karališkajame koledže Londone. Šiuo metu jau esu mokslų daktarė. Studijavau, kaip žinios apie mokesčių ir valstybės biudžeto išlaidų dydį paveikia žmonių preferencijas. Kai žmonės žino, kiek mokesčių sumoka, jie tampa labiau linkę pasisakyti už mokesčių mažinimą ir mažiau už biudžeto išlaidų didinimą.
– Prieš pusantrų metų man teko kalbinti Švedijos ekonomikos viceministrą ir aš jam uždaviau paprastą klausimą – kaip jie Švedijoje susitaria dėl didelių mokesčių. Po didelės pauzės jis pasakė, kad tai yra susitarimo reikalas. Žmonės tada nori mokėti, tačiau pas mus tai skamba paradoksaliai.
– Tai, ką aš studijavau, vadinasi finansinė iliuzija. Žmonės iš tiesų nežino, kiek mokesčių sumoka.
Švedijoje buvo atliktas tyrimas ir paaiškėjo, kad žmonės stipriai neįvertina, kokia yra tikroji jų mokesčių našta. Kyla klausimas – dėl ko žmonės tariasi, jei iš tiesų nežino, keik sumoka nematomų mokesčių. Tai yra susitarimo, bet ir skaidrumo klausimas – kokią pareigą turi šalių politikai ir mokesčių inspekcijos.
Jungtinėje Karalystėje jau 6–7 metus yra siunčiami kvitukai, kuriuose parašyta, kiek mokesčių žmogus sumoka ir kaip tos lėšos panaudojamos. Tačiau neįtraukiami mokesčiai nuo vartojimo – PVM ir akcizas. Britanija turi progresinius mokesčius, todėl mažiausias pajamas gaunantys gyventojai gali gauti kvituką su nuliu, bet vis tiek mokesčiams skiria reikšmingą dalį pajamų.
– Prieš kelias dienas Statistikos departamentas paskelbė, kad Lietuvos ekonomika sausio ir kovo mėnesiais paaugo 1 proc. Palyginus su ketvirtuoju ketvirčiu, prieaugis siekia beveik 2 proc. Kai tuo metu Europos Sąjungos (ES) ekonomikoje vyrauja recesija – neigiamas augimas arba traukimasis. Lietuvos ir Švedijos ekonomika yra prie pirmūnų, Prancūzijos ir Vokietijos ekonomika atrodo silpniau, nors karantininiai režimai, regis, buvo panašūs. Koks būtų jūsų paaiškinimas?
– Tai mažesnių ir lankstesnių valstybių privalumas. Tai yra vieno ketvirčio duomenys, tačiau mes matome, kad vienose šalyse pirma banga buvo sunkesnė – ilgesni karantinai, todėl jos sunkiau atsigauna.
Pavyzdžiui, JK niūri pandemijos dalis jau artėja į pabaigą. Taip pat turime valstybių, kur pirmos didelės bangos buvo išvengta, bet antra ir trečia bangos yra baisios. Turime Indiją, kur prieš kelis mėnesius buvo sakyta, kad šalis pasiekė kolektyvinį imunitetą ir net nereikės skiepytis, tačiau matome, kokia situacija yra dabar – žmonės miršta prie ligoninių, trūksta deguonies. Čia ne 100 metrų bėgimas, todėl jei kažkur yra blogai, nereiškia, kad bus blogai ir galutiniame rezultate.
– Turbūt mūsų ūkio struktūra nėra priklausoma nuo turizmo ir pramoginių elementų. Lietuvoje veikė gamyba, tranzitas, kas turbūt ir lėmė sėkmę.
– Taip, šalims, kurios yra labiau orientuotos į paslaugų sektorių, smogė sunkiau. Jos, priešingai nei pramoninės šalys, ieško įvairių išeičių – testavimo, vakcinacijos pasų ir galimybių greičiau atsiverti bei saugiai pritraukti turistus. Klausimas, ar mes galime kalbėti apie atsigavimą, kai yra šalių, kurios tebėra labai sunkios būklės. Tai yra stipresnių valstybių solidarumo klausimas.
Galbūt būtų galima dalį lėšų iš paramos organizacijų nukreipti nuo kažkokių vienokių programų ir perorientuoti į skiepijimą. ES paskelbė skiepų embargą – negalima eksportuoti skiepų. Tačiau Indija, kuri yra viena stambiausių vakcinos gamintojų, sau pasilieka tik 2 proc. pagaminamų vakcinų. Čia ir yra tikrojo solidarumo klausimas.
– Kalbant apie ekonomiką, viskas yra globalu. Tai, kad šiuo metu čiaudi Indija, turės pasekmių ir Lietuvos ekonomikai.
– Ir atvirkščiai – kai čiaudėjo JAV ir Europa, parduotuvės buvo uždarytos, tekstilės fabrikai Indijoje užsidarinėjo ne dėl karantino, o dėl to, kad visos sutartys su Europa ir JAV buvo nutrauktos.
– Ką sako jūsų intuicija? Blogiausi laikai jau praeityje?
– Man atrodo, kad visko gali būti. Mes kalbame ne tik apie ekonominę, bet ir apie politinę bei socialinę pusę.
Prieš metus JAV vykę neramumai dėl rasinių klausimų niekur neišnyko. Kaip visa tai rutuliosis toliau? Kai kuriose šalyse mes turime išaugusį perskirstymą, kuris, tarsi, yra trumpalaikis. Tačiau nėra tokio dalyko kaip laikini mokesčiai ar laikinas biudžeto išlaidų padidinimas. Visi tie laikini dalykai gali tapti ilgalaikiais.
Mes matome, kad šalys, kuriose tai sparčiai auga, gali ilgainiui stagnuoti. Galiausiai tai atsiliepia neigiamais socialiniais reiškiniais. Kitas dalykas – valstybių skolų klausimas.
– Kalbant apie skolą, yra keletas ekonomistų požiūrių. Lietuvos skola šiemet bus 52 proc. BVP, pranešė Finansų ministerija. Aišku, turbūt nėra kitos išeities. Gąsdina galbūt dinamika. Per pusantrų metų skola paaugo nuo 39 proc. iki 52 proc., bet Graikijos lygio dar nepasiekėme. Vieni ekonomistai į valstybės skolą žiūri griežčiau, kiti yra labiau atsilaidavę. Kaip jūs žiūrite?
– Aš būčiau prie tų griežtesnių. Gal JAV nuo skolinimo nenukentės, tačiau apie mažąsias valstybes to pasakyti nebūtų galima.
– O kas blogo gali nutikti?
– Visų pirma, kai auga skola, rinka nepasitiki, išauga palūkanos. Šiuo metu JK skolos aptarnavimui išleidžia 3 kartus daugiau negu policijai. Vadinasi, tuos pinigus būtų galima skirti policininkų algų didinimui, samdyti daugiau darbuotojų. Skola mums kainuoja. Ateityje tuos pinigus vis tiek reikės grąžinti, todėl neišvengiamai laukia mokesčių didinimas.
Padidinus mokesčius lėtėja ekonomikos ir algų augimas. Mokesčius mokės ateities karta. Ar tikrai norime ją šitaip praskolinti? Kita vertus, sutinku, kad šiuo metu pasirinkimų skaičius yra ribotas. Klausimas, ar pinigai, kuriuos skolinasi valstybės, nueina tiems, kuriems jų labiausiai reikia, ar jie lekia pro šalį, kaip neretai būna su biudžeto pinigais.
– Kaetana, su skola yra taip, kad žmonėms nelabai lengva suprasti, ką reiškia skolos dydis. Pakalbėkime, kas arčiau žmonių. Šeštadienį minėjome gegužės 1- ąją – tarptautinę dieną. Profsąjungos atkreipė dėmesį į dirbančiųjų teises ir kalbėjo apie 4 dienų darbo savaitę. Jūs palaikytumėte tokį sprendimą?
– Tai turėtų būti susitarimo tarp dirbančiųjų ir darbdavių klausimas.
– Tai tuomet Darbo kodeksą išmesti į šiukšlių dėžę?
– Yra tam tikrų susitarimų tarp darbuotojų ir darbdavių, kurie veikia. Bet ar verta keisti Darbo kodeksą, kai ekonomikos atsigavimas toks trapus? Pagrindinė bėda yra ta, kad žmonės norėjo dirbti, bet negalėjo. Nežinau, ar tai yra profsąjungų kasmetinis pareiškimas, ar iš tiesų yra norinčių dirbti 4 dienas per savaitę. Turbūt turima omeny dirbti 4 dienas, bet uždirbti kaip už 5, tiesa?
– Regis, „Vilniaus šilumos tinklai“ yra tai įsidiegę. Pasak jų, pastebima daugiau pliusų nei minusų. Motyvacijos atsiranda, algos nesumažėja. Kas nenorėtų dirbti mažiau valandų, bet uždirbti tiek pat.
– Klausimas, ar uždirbs tiek pat. Gali būti, kad dalis uždirbs tiek pat, bet tam, kad pavyktų apmokėti tą dalį, mažiausiai produktyvūs neteks darbo, o mažiausiai produktyvūs ir yra mažiau kvalifikuoti, pavyzdžiui, jaunimas. Tai yra grupė, kuriai kenkia pernelyg griežti apribojimai.
– Praeitą savaitę kalbėjausi su finansų ministre. Kalbant apie Lietuvos ekonomikos ateitį, prognozės neblogos, bet viena iš rizikų yra infliacija. Kaip jūs į tai žiūrite?
– Tai tikrai svarbus dalykas. Viena iš problemų yra ta, kad mes ne visada turime įrankių išmatuoti tikrąją infliaciją taip, kaip ją patiria vartotojai. JAV kainų indeksas neįtraukia būsto, maisto ir degalų kainų, nes jos ypač linkusios svyruoti. Tačiau tai būtų tas pat, kas fiksuoti miesto nusikalstamumą neįtraukiant pavojingiausių rajonų. Lietuvoje žmonės perka per nuolaidas. Klausimas, kaip jos atsispindi vartotojų kainų indekse?
Pavyzdžiui, jei Statistikos departamentas seka vieno gamintojo prekę, o kitas parduoda su nuolaida, tai žmonės ir pirks pigesnę. Nuolaida gali atsispindėti, gali ir neatsispindėti, todėl žmonės kainų augimą jaučia, tačiau statistika jo gali ir neparodyti.
– Kodėl kainos auga?
– Pagrindinis dalykas – pinigų politika. Kai yra žemos palūkanos, spausdinami pinigai. Jie plūsta į rinką, todėl bendras kainų lygis kyla. Dabar paklausa yra gana aukšta, o pasiūla dėl tarptautinės prekybos suvaržymo yra sumažėjusi. Prekių trūkumas su išaugusia paklausa priveda prie kainų augimo.
– Tai šią riziką jūs matote kaip pakankamai realią?
– Bus šalių, kuriose tai gali vykti, bet tai nebūtinai atsispindės statistikoje.
