Palyginti su ankstesniu planu, naujajame kur kas daugiau dėmesio skiriama ne įvairiems statybos projektams, bet vadinamosioms ilgalaikėms investicijoms. Net 823 mln. eurų suplanuota žaliajai pertvarkai – didesniam atsinaujinančių ar apskritai švarių energijos šaltinių naudojimui energetikos, transporto ir kituose sektoriuose.
Švietimas turėtų sulaukti papildomos 311 mln. eurų injekcijos, sveikatos apsauga – 267 mln. eurų, inovacijų ir mokslo sritis – 200 mln. eurų, darbo rinkai numatyta skirti 111 mln. eurų.
Prezidentūra jau parodė nuostabą, kad net 445 mln. eurų ketinama mesti skaitmenizacijai, daugiausia – valstybės valdomoms sistemoms pertvarkyti ir duomenims atverti.
Suma išties įspūdinga, tačiau reikia atminti, kad vadinamosios ketvirtosios pramonės revoliucijos ir šiuolaikinių technologijų ateitis išties sunkiai įsivaizduojama be atvirų duomenų, kurie suteikia labai daug galimybių.
Bet reikėtų pripažinti, kad dabartinė konservatorių ir liberalų vadovaujama Vyriausybė perėmė ir blogiausias pirmtakų tradicijas. Pirmiausia, kuriant „Naujos kartos Lietuvos“ planą beveik nebuvo įtraukti socialiniai partneriai. Antra, jiems skirta vos savaitė pastaboms pateikti, nors dokumento apimtis didžiulė – net 187 puslapiai. Per tiek laiko net ir akyliausi ekspertai vargu ar spės tinkamai atsijoti grūdus nuo pelų.
Kita vertus, net ir geriausiu atveju ši Lietuvai skirta finansinė injekcija bus palaiminta tik rugpjūčio mėnesį. Tai reiškia, kad realios investicijos šalį pradės pasiekti tik nuo kitų metų. O iki tol išgyventi nebus lengva.
Finansų ministerija kol kas nebent gali džiaugtis, kad biudžeto surinkimas netgi viršija planus, nors ir nežymiai. Tačiau jame vis tiek žioji milijardinė skylė, kurią teks lopyti toliau skolinantis. Metas tam palankus, ypač kai už nulines palūkanas kas savaitę pasiskolinama keliasdešimt milijonų eurų šalies viduje, – tokiu atveju pinigai neišplaukia iš Lietuvos.
Vis dėlto gyventi į skolą greičiausiai teks netrumpai, kol galbūt pavyks subalansuoti biudžetą. O juk iš jo reikės mokėti bedarbiams (registruotas nedarbas dabar siekia per 15 proc.), kurių gali net pagausėti, jei bent jau mažesnės įmonės neatsigaus po ilgai trukusio karantino, kurio pabaigos dar nematyti.
Tačiau bent kol kas pirmuosius pandemijos metus Lietuvos ekonomika įveikė neprastai. Pernai bendrasis vidaus produktas (BVP) smuko tik 0,8 procento, tuo metu pas kaimynus latvius ir estus – atitinkamai 3,6 ir 2,9 proc. Numatoma, kad šįmet BVP turėtų augti apie 3 proc., o kitąmet – gal net ir 5 procentais.
Lietuvos gyventojų indėliai per metus išaugo 3 mlrd. eurų ir pasiekė rekordinę ribą – 18,4 mlrd. eurų. Atlaisvinus varžtus bent dalis jų (pavyzdžiui, ekonomistas T.Povilauskas daro prielaidą, kad tai galėtų būti apie 600 mln. eurų) bus skirta vartojimui, o tai neabejotinai pagyvins ekonomiką.
Aišku, lazda turi du galus – prasidėjus ūkio atsigavimui neišvengiamai įsisiūbuos ir infliacija. Kol kas nėra ženklų, kad ji smarkiai viršytų 2 proc., tačiau kai kuriuose sektoriuose (kad ir nekilnojamojo turto) kainų augimas jau ir dabar yra labai didelis.
Ekonominis pakilimas ar bent jo nuojauta jau vyrauja didžiojoje pasaulio dalyje.
COVID-19 užkratą pasauliui „padovanojusi“ Kinija šiuo atžvilgiu yra pirmūnė – palyginti su praėjusiais metais, šįmet pirmąjį ketvirtį jos BVP šoktelėjo daugiau nei 18 procentų.
Kinai patys numato ūkį šįmet augsiant bent 6 proc., nors tarptautiniai ekonomistai prognozuoja maždaug 8 proc. JAV ekonomikos augimo prognozė sukasi apie 7 proc., ES – apie 4–5 proc. Ekonomisto N.Mačiulio nuomone, prasidėjus masinei vakcinacijai labiausiai turėtų atsigauti nuo turizmo priklausomos Pietų Europos valstybės.
Optimizmo apstu ir akcijų rinkose. Antai Niujorko biržos „S & P“ indeksas per metus pakilo 49,93 proc., Tokijo „Nikkei 225“ – 47,95 proc., Vokietijos DAX – 43,73 proc. Ką jau kalbėti apie spekuliantų vis labiau mėgstamas kriptovaliutas, ypač bitkoiną, kurio kaina nuo pernykščio balandžio išaugo nuo 7 tūkst. – iki 67 tūkst. JAV dolerių (atitinkamai 5,9 ir 56,4 tūkst. eurų).
Nobelio ekonomikos premijos laureatas amerikietis N.Roubini jau kone dešimtmetį kartoja, kad stovime ant naujos didžiulės krizės slenksčio. Kol kas ekonomikos augimas tai paneigia, tačiau jis tikrai nėra begalinis.
Jau pasirodė ženklų, kad investuotojai gali pamažu trauktis iš galbūt pervertintos akcijų rinkos ir persimesti prie obligacijų, o tai paskatintų pastarųjų brangimą ir atitinkamai infliaciją, kuri lėtintų ūkio plėtros tempą.
Todėl ir Lietuvai, kurios ekonomika yra itin atvira, matyt, metas rengtis sudėtingesniems laikams.
Finansinių lašinių sukaupę neturime, tačiau investicijos į ateities ūkio sektorius, ypač jei jos ateina iš ES, turėtų labai praversti, nes tai padidintų atsparumą būsimiems nuosmukiams ar net krizėms, kurių anksčiau ar vėliau neturėtume išvengti.
