Vietą, kur dar buvo galima rasti keramikos, gintaro, juvelyrikos dirbinių, paversti prekybos centru. Atrodo, to siekia savivaldybė, iš prekyvietės prie Pilies ir Didžiosios gatvių sankryžos išvaikiusi tautodailininkus, kūrėjus.
Taip nutiko savivaldybei paskelbus prekybos vietų konkursą, kuriame laimėjo tie, kurie pasiūlė didesnes pinigų sumas. Tai buvo svarbiausias kriterijus.
Kad esi tautodailininkas, konkurse buvo menkas privalumas.
Savivaldybei buvo nė motais ir tai, kad prekybos vietų neteko ilgą laiką čia prekiavę vilniečiai.
Jas užėmė atvykėliai, o tai būtų neįmanoma kituose miestuose. Skirtingai negu Vilniuje, ten valdžia palaiko savus kūrėjus ir prekeivius – prestižines vietas užleidžia tik jiems.
Reikia pakloti tūkstančius
Juvelyru tapęs buvęs krepšininkas Vytautas Baločka savo paties sukurtais gaminiais ties Pilies ir Didžiosios gatvių sankirta prekiavo du dešimtmečius. Iš šios vietos jis buvo išstumtas naujo konkurso sąlygų.
Penkiasdešimt metų Lietuvos tautodailininkų sąjungos nariu esančiam V.Baločkai nesuprantama, kodėl konkurse savivaldybei buvo svarbiausia, kas daugiau sumokės, į antrą vietą nustumiant tai, kuo pretendentas prekiaus.
„Tai prestižinė Senamiesčio vieta, todėl ir prekiaujama joje turi būti ne tuo, kuo Gariūnuose. Bet dabartinei Vilniaus valdžiai tai nesvarbu“, – apgailestavo ties Pilies ir Didžiosios gatvių sankryža kartu su žmona prekiavęs V.Baločka.
Šis mokestis, nuo kurio priklausė rezultatai konkurso, kurio pirmoji dalis jau įvyko, o antroji numatyta balandžio pabaigoje, buvo pavadintas infrastruktūros rėmimo mokesčiu.
V.Baločka pasiūlė savivaldybei kelias šimtines, tačiau paaiškėjo, kad to laimėti nepakanka – reikia tūkstančių eurų.
„Aš savo rankomis negaliu prigaminti tiek juvelyrikos, kad galėčiau tokiomis sumomis paremti savivaldybę“, – piktinosi V.Baločka.
Konkurso laimėtojams kasmet teks mokėti ne tik infrastruktūros, bet ir 516 eurų vietinės rinkliavos mokestį. Skaičiuojama, kad visi mokesčiai už vieną prekyvietę metams gali siekti iki 2700 eurų.
Nusisuko nuo savų kūrėjų
„Konkurso nuostatuose aptakiai parašyta, kad laimėtojai galės prekiauti tradiciniais gaminiais. Kas yra tradiciniai gaminiai? Gal ir automobilių detalės?“ – ironizavo vilnietis.
Jam apmaudu ir tai, kad jo vietą užims ne sostinės tautodailininkai, bet dvi drabužių parduotuves turintys prekeiviai iš Panevėžio. Ir tokių atvejų, jo žiniomis, yra ne vienas – prekyvietės perleidžiamos atvykėliams, nepalaikant vietos kūrėjų.
„Pamėginkite įsigyti prekybos vietą prie Trakų pilies. Nepavyks. Ten miestas padeda saviems žmonėms pragyventi. O mes, vilniečiai, labai liberalūs, įsileidžiame bet ką“, – širdo V.Baločka.
Beje, vilniečiai kūrėjai į V.Baločkos prekybos vietą net nepretendavo, o atvykėliai ją perėmė be skrupulų.
Jau po pirmosios konkurso dalies prekybos vietų neteko penki tautodailininkai iš Vilniaus.
Kai Vilniuje vėl pasirodys turistai, jie veltui ieškos gaminių, kuriuos čia anksčiau pirko patys ar giminės, draugai.
Pasitaikydavo atvejų, kai užsieniečiai ateidavo su lapeliais, ant kurių būdavo užrašytos kūrėjų pavardės, klausinėdavo, kur juos rasti.
Drabužiai vietoj papuošalų
Anksčiau buvo schema, kaip turi būti išdėstytos prekyvietės: gintaro, odos, keramikos, tekstilės gaminių. Senamiesčio seniūnija akylai stebėjo, kad būtų prekiaujama tik iš lino ir kitų natūralių medžiagų pagamintais tekstilės gaminiais.
Peržvelgęs naujo konkurso nuostatus V.Baločka aiktelėjo: geriausios vietos atiduotos tekstilininkams. „O kas tai yra tekstilė? Tai gali būti ir iš Kinijos atvežti gaminiai su etiketėmis, kurie su tautodaile neturi nieko bendra“, – sakė V.Baločka, kuris savo nuogąstavimais mėgino pasidalyti su savivaldybe. Į tai vilnietis sulaukė abejingo atsakymo: „Na, pamatysime, kas bus.“
Paklaustas, ką toliau darys, V.Baločka prisipažino apie tai nemąstęs: „Aš jau pensininkas, tai gyvensiu iš valstybės išmokų. Bet mano žmonai iki pensijos dar toli. Turbūt taps bedarbe ir teks prašyti valstybės paramos, nors galėdavo pati užsidirbti duonos kąsniui.“
V.Baločkai Senamiesčio prekyvietė buvo vieta, kur jis galėjo parduoti savo dirbinius.
„Papuošalai nėra tai, ko žmogus eis ieškoti. Juos reikia pateikti, tai daug metų ir dariau. O megztinių, marškinėlių su užrašu „Lietuva“, kojinių, piniginių yra visur“, – sakė juvelyras.
Savo lėšomis įrengė stogines
Tautodailininkų prekyvietė prie Pilies ir Didžiosios gatvių sankryžos atsirado daugiau nei prieš dvidešimt metų dėl to, kad šie kūrėjai nebeturėjo vietos, kur galėtų prekiauti savo gaminiais.
Mėgindama spręsti problemą iš pradžių savivaldybė siūlė itin brangias prekybos vietas. „Tarkim, siūlė išsinuomoti prekyvietę prie „Akropolio“ už tiek pinigų, kiek iš viso nebuvau uždirbęs“, – prisiminė V.Baločka.
Aktyvesni kūrėjai kreipėsi į Lietuvos tautodailininkų sąjungą ir ji su savivaldybe sutarė, kad prekyba tautodailės dirbiniais gali vykti prie Pilies ir Didžiosios gatvių sankryžos.
Tautodailininkai savo lėšomis parengė prekyviečių projektus, užsakė stogines. Jeigu su buvusiais prekeiviais nepavyks susitarti, konkurso laimėtojai turės per keturis mėnesius įsirengti naujas stogines.
Savivaldybė ignoruoja
Savivaldybė neatsakė nė į vieną „Sostinės“ pateiktą klausimą. Taip ir liko neaišku, kiek jau paskelbta konkurso nugalėtojų, kiek iš jų atvykėliai, kokias pinigų sumas jie pasiūlė.
„Vykdomas papildomas konkursas“, – tik tiek informavo savivaldybė. Taip pat savivaldybė neužsiminė, ar iš tiesų daugiausia bus prekiaujama tekstile, ar prekyvietė nevirs skudurynu.
Savivaldybės atstovas Paulius Vaitekėnas atsiuntė tik oficialios informacijos apie konkurso sąlygas nuorodą.
Joje nurodyta, kad prie Pilies ir Didžiosios gatvių sankryžos numatytos 37 prekybos vietos – 21 atveriamo prekystalio tipo, 8 molberto tipo ir 8 vežimėlio tipo.
Konkursu esą siekiama užtikrinti skaidrumą atrenkant prekybininkus.
„Savivaldybė nori, kad Senamiestyje įrengti laikinieji prekybos įrenginiai būtų tvarkingi ir prižiūrimi, taip pat norima užtikrinti konkurencingas ūkinės veiklos vykdymo sąlygas“, – rašoma nuostatuose.
Konkurso laimėtojui bus leidžiama prekiauti 5 metus.
