Šiuo metu Palanga neabejotinai yra vienas sparčiausiai augančių ir besikeičiančių Lietuvos miestų.
Nuo 2011-ųjų prasidėję Palangos pokyčiai siejami su jos meru 45 metų Šarūnu Vaitkumi.
Neseniai sukako 10 metų, kai jis vadovauja didžiausiam šalies kurortui. Taip ilgai jam dar nėra vadovavęs niekas.
– Kaip per tuos 10 metų pasikeitė Palanga, gali pamatyti visi. O kaip pasikeitėte jūs pats? – „Lietuvos rytas“ pasiteiravo Š.Vaitkaus.
– Labiau pasitikiu tuo, ką darau. Aš įgijau daug politinės, ūkinės patirties. Išmokau nebijoti kalbėti tada, kai reikia, ir patylėti tada, kai būtina.
Per tą laiką įvyko pokyčių ir asmeniniame gyvenime – prieš 5 metus gimė dukrelė Ieva, jau pilnametystės siekia Gabija – jai greitai sukaks 17 metų, paaugliu tapo trylikametis Domantas. Pagausėjusi šeima iš trijų kambarių buto prieš metus persikėlė į ketverius metus statytą namą.
Gaila, kad per tą laikotarpį šeimai teko skirti mažiau dėmesio. Galima pajuokauti, jog dabar karantinas leidžia man tą skolą grąžinti. Sėkmingai vadovauti nemažam ir visai Lietuvai svarbiam miestui nepaprasta ir reikia daug laiko.
Į šį postą atėjau norėdamas pakeisti Palangą, dėl kurios man, šiame mieste gimusiam ir augusiam, tada buvo didelė gėda.
Regis, man tai pavyko padaryti.
– Per tą dešimtmetį susidarė įspūdis, jog, kad ir ko Palanga imasi, viskas eina kaip per sviestą. Koks jūsų sėkmės receptas?
– Per tuos 10 metų aš supratau pagrindinę bet kuriam miesto vadovui būtiną taisyklę – svarbu pradėti. Tik pradėjus galima pabaigti.
Bet jei trypčiosi vietoje ir bijosi imtis, niekada nieko nepadarysi.
– Tačiau Lietuvoje pilna pavyzdžių, kai pradedama ką nors statyti ir niekaip nepabaigiama. Tačiau Palanga visus stebina rekordiniais tempais. Tad vien pradėti, matyt, nepakanka.
Kur čia paslaptis?
– Dar būtina žinoti, nuo ko pradėti. (Šypsosi.) Bet kurie geri norai atsiremia į finansavimą. Reikia greitai suvokti, kur lengviausia surasti lėšų – Europos Sąjungos struktūrinių fondų programose ar Valstybės investicijų programoje.
Kita vertus, jeigu vien kalbėsi ar rodysi paveikslėlius, pinigų niekas neduos. Juk negali prašyti lėšų nežinodamas, kiek jų reikės. Mes iš pradžių savo lėšomis pasidarome techninį projektą ir finansavimo prašome jau žinodami, kiek reikia.
Tai savotiška rizika, nes niekada nesi garantuotas, kad finansavimas bus suteiktas. Bet projektas niekur nepradings. Nepavyks dabar, galima mėginti vėliau. Būtent šitaip atsirado visi nauji objektai Palangoje: Sporto arena, baseinas, kurhauzas, Koncertų salė.
– Bet stato ir kitos Lietuvos savivaldybės. Kaip Palangai pavyksta gauti lėšų beveik visiems sumanymams?
– Jeigu sėdėsi Palangoje ir vien tik būsi meras, nieko neišeis.
Iki pandemijos aš į Vilnių kas mėnesį važiuodavau po penkis šešis kartus ir Vyriausybėje, ministerijose įtikinėjau, kad to, ko prašau, reikia ne Palangai, bet visai Lietuvai.
– Priklausote Tėvynės sąjungos-krikščionių demokratų partijai. Per tą dešimtmetį vyriausybėms vadovavo ne viena partija. Kaip jums pavykdavo įtikinti skirti finansavimą ne iš konservatorių, o iš kitų partijų sudarytą šalies vadovybę?
– Todėl, kad ir socialdemokratas Algirdas Butkevičius, ir Valstiečių ir žaliųjų sąjungos Vyriausybei vadovavęs Saulius Skvernelis puikiai suprato, jog Palanga yra ne tik palangiškių, bet ir visos šalies kurortas.
Čia atvažiavę ilsėtis Lietuvos gyventojai, mokesčių mokėtojai, turi teisę į visavertį poilsį ir atitinkamą šiuolaikišką infrastruktūrą: kultūros, poilsio, pramogų objektus.
Juk neretai Palangą aplankę užsienio turistai pagal ją sprendžia apie visos Lietuvos lygį.
Kai Vyriausybės vadovo poste konservatorių Andrių Kubilių pakeitė socialdemokratas A.Butkevičius, daug kas man prognozavo, kad Palangos gerovė baigėsi.
Tačiau nieko panašaus neįvyko. A.Butkevičius rėmė visas mūsų idėjas. Per Koncertų salės atidarymą jis prisipažino, kad į būsimus šio objekto pamatus įleisdamas kapsulę mintyse šią statybą vadino avantiūra ir netikėjo, jog salė atsiras per numatytą laiką.
Tuomet Palanga buvo pramiegojusi viską, kas buvo įmanoma. ES finansavimo 2007–2013 metų laikotarpio programa buvo skirta kaip tik turizmo objektams statyti, o ankstesnė kurorto valdžia šiai programai nebuvo pateikusi jokios paraiškos.
Žinodami, kad be šiuolaikiškos ištisus metus galinčios veikti Koncertų salės kurortas neišsilaikys, pradėjome rengti jos projektą. Ir netikėtai sužinojau, kad iš šios finansavimo programos nebaigtų projektų yra likę apie 3 mln. eurų.
Pagriebę dar nebaigtą projektą Vyriausybei pristatėme šį objektą ir įtikinome, koks jis svarbus. Be mūsų, Ūkio ministerijoje vykusioje atrankoje į šiuos pinigus pretendavo ir kitos savivaldybės su dvarų atstatymo projektais, bet lėšas pavyko gauti Palangai. Galima sakyti, kad spėjome įšokti į jau nuvažiuojantį traukinį.
Tačiau 3 mln. eurų neužteko, nes bendra statybos vertė buvo 9,2 mln. eurų. Tuomet 3 mln. skolinomės, 2 mln. eurų skyrė Kultūros ministerija iš Valstybės investicijų programos, o likusius pinigus sugraibėme pardavę savivaldybės pastatus.
– Per 10 metų Palangoje atsirado nemažai objektų. Kuris jums brangiausias?
– Be abejonės – kurhauzas.
Prieš 10 metų Palanga akis badė savo griuvėsiais, apleistais pastatais, duobėtomis gatvėmis ir nutrupėjusiais šaligatviais. Tuomet ji atrodė kaip po karo. J.Basanavičiaus gatvę buvo okupavę kioskai, kičiniai atrakcionai, treninguoti ir neblaivūs buduliai.
Vasarą solidesnė publika Palangą aplenkdavo dideliu vingiu.
Nuo ko pradėti? Tuomet atsisėdęs į mero kėdę supratau, kad Palanga yra išskirtinė tik tuo, kad turi jūrą ir istorinį grafų Tiškevičių paveldą, kuris yra kurorto ištakos. Trūks plyš atstatyti 9 metus degėsiais pačiame kurorto centre visus gąsdinantį kurhauzą – tokia buvo pirmoji mano užduotis.
Nepaisant gausybės bylų su pastato bendraturčiais, įvairiausių trukdžių, lėšų paieškų, apie 5 mln. eurų kainavusį istorinį Palangos pastatą pavyko atstatyti. Tai užtruko net 9 metus.
Vėliau atstatėme „Anapilio“ vilą, kurioje įsikūrė Kurorto muziejus. Buvo atnaujintas Birutės parkas, restauruotas Tiškevičių dvaras – Gintaro muziejus. Prisidėjo ir privatus verslas – atstatytos ir nedideliais viešbučiais virto vilos „Jūros akis“, „Komoda“.
– Kaip atsitiko, kad šalia atkuriamo Tiškevičių paveldo, kopose, kur taip net grafai savo vilų nestatė, atsirado skandalingosios dušinės?
– Nereikia užmiršti, kad ši statyba prasidėjo dar 2007 metais, kai aš jokios įtakos Palangos valdžiai neturėjau.
Per visą tą laikotarpį, kai vyko ginčai ir teismai dėl šios statybos teisėtumo, ten atsirado būsimojo pastato karkasas.
Vėliau po teismų sprendimų neišduoti leidimo statybai savivaldybė paprasčiausiai negalėjo, nes tokiai rekonstrukcijai buvo pritarusios visos valstybinės institucijos.
– Šalia išpuoselėto grafų palikimo priešais bažnyčią, greta Lietuvos partizanų generolui Jonui Žemaičiui skirto paminklo, nepajudinamai stovi sovietine simbolika papuoštas žuvusiems okupantų kariams skirtas obeliskas. Kodėl jis vis dar yra Palangos centre?
– Eidami į rinkimus palangiškiams žadėjome pertvarkyti šį skverą.
Į kitą vietą perkelti karių palaikų nesiruošėme, nes tai kainuotų didelius pinigus ir būtų daug isterijos iš Rusijos. Bet buvome numatę vietoj didžiulio obelisko palikti tik atminimo lentą be jokių sovietinių simbolių.
Bet visai neseniai netikėtai paaiškėjo, kad nuo 1993 m. Užsienio reikalų ministerijos iniciatyva Antrojo pasaulinio karo Sovietų Sąjungos karių palaidojimo vietos kaip kultūros paveldo objektai yra saugomi Lietuvos valstybės. Palangoje stovintis obeliskas, paminklinės lentos, amžinosios ugnies aukuras, žodžiu, visas sovietinis kompleksas, pasirodo, yra vertingosios šio saugomo objekto savybės.
Be Kultūros paveldo departamento leidimo čia nieko negalime keisti, o toks leidimas būtų duotas tik atsisakius šių vertingųjų savybių. Tačiau persvarstyti tokios valstybės apsaugos tikslingumo, atrodo, niekas neskuba.
– Pakalbėkime apie kurorto ateitį. Kokie nauji objektai numatomi, kas naujo atsiras artimiausiu metu? Pagaliau kur seniai žadėtas viešbutis „Marriott“?
– Didesniems projektams įgyvendinti reikia mažiausiai kelerių metų, tad pokyčių teks palaukti. Viešbutį „Marriott“ žadama pradėti statyti jau kitą mėnesį.
Rengiame uždaro dirbtinės žolės futbolo stadiono projektą. Toks maniežas turi atsirasti stadiono pašonėje prie Klaipėdos plento.
Gegužę prasidės Šventosios uosto žvejų infrastruktūros objektų statyba. Bangų gatvėje buvusią automobilių stovėjimo aikštelę nusipirkusi „Norfa“ čia projektuoja prekybos centrą su uždaru teniso aikštynu antrame aukšte.
Džiugu, kad Palangos sėkme vis labiau patiki ne tik čia investicijas planuojantis verslas, bet ir Lietuvos gyventojai. Per pastaruosius dvejus metus Palangos gyventojų pagausėjo tūkstančiu – iki 18 400. Vien per praėjusius metus savivaldybė sulaukė 1400 prašymų išduoti statybos leidimus.
