Arūnas Karaliūnas. Kai vienoje Kauno vietoje prekyba atgijo, pasirodė ir skundikai

Nors už jų dar dūlėja praėjusių metų rudens bei žiemos kolekcijos,
geriau jas parduoti pusvelčiui negu gyventi visai be pajamų. Kailinių
apykaklės juk ant keptuvės nepadėsi, iš žieminių batų sriubos
neišvirsi.

Kol galiojo griežti veiklos draudimai, neaiškumų nekilo: dirbti galėjo
tik maisto prekių parduotuvės. Kai sąrašas pradėjo ilgėti ir leista
veikti parduotuvėms, turinčioms atskirą įėjimą iš lauko, painiavos
padaugėjo.

Turbūt parduotuvių veiklos taisykles ruošę ministerijų tarnautojai nieko
nežino apie Kaune įsikūrusį „Urmo“ prekybos miestelį, kuris yra
unikalus, kaip ir daugelis naujų verslo apraiškų šiame mieste.

Galbūt jie yra skaitę žiniasklaidoje apie „Urme“ policijos pareigūnų
aptiktus garsių prekės ženklų padirbinius, tačiau tai – joks
išskirtinumas. Tokių gaminių galima aptikti daugelyje šalies
prekyviečių ir net parduotuvių.

Miestelio šeimininkai jo koncepciją dar prieš tris dešimtmečius
parsivežė iš JAV ir pabandė pritaikyti Kaune dar tuo metu, kai niekas
net nesvajojo apie šiais laikais puikiai žinomus tviskančius prekybos
centrus.

Galbūt jiems ne visi sumanymai pavyko ir kompleksas keitėsi lėčiau, negu
norėjo patys verslininkai bei klientai, bet „Urmas“ išliko unikalus ir
ši savybė išryškėjo būtent karantino sąlygomis.

Kai didžiuosiuose prekybos centruose įsikūrę prekybininkai nepaliauja
raudoti negalėdami atidaryti fizinių parduotuvių, „Urmo“ miestelis
netikėtai atgijo, ir tokias galimybes atvėrė išskirtinė jo
architektūrinė struktūra.

Išradingi verslininkai, o Kaune jie visada buvo nepaprastai gudrūs ir
išmanūs, rado būdų atidaryti dalį parduotuvių, plūstelėjo lankytojai.

Eilėse stovintys pirkėjai turbūt kėlė siaubą epidemiologams, tačiau
maisto turguje eilės dar ilgesnės, o prekybos centruose pirkėjai net
nevengia pasistumdyti dėl gražesnės kopūsto galvos ar geriau sunokusio
ananaso.

Toks reiškinys neliko nepastebėtas konkurentų – jie per socialinius
tinklus ir kitokiais būdais suskubo skelbti apie nelygybę.

„Kuo jie geresni už kitus prekybininkus, kurie iki šiol negali dirbti?
„Urme“ veikia beveik visi sandėliai, taip pat parduotuvės, neturinčios
atskiro įėjimo iš lauko“, – skundėsi pasipiktinusi kaunietė.

Žmones galima suprasti – jų psichinė pusiausvyra tikrai gali būti
pakrikusi, todėl menkiausias dirgiklis sukelia audringą reakciją. O
jeigu valdžia iškrečia piktą pokštą, pykčio skalė dar pašoka į viršų.

Apie tykančius pavojus sveikatai niekas net nekalba – verslas norėtų
dirbti bet kokiomis sąlygomis, kad tik pradėtų suktis laisvosios rinkos
mašina.

„Urmo“ atstovai gynėsi, kad prieš pradėdami darbą jie konsultavosi su
Nacionalinio visuomenės sveikatos centro specialistais ir esą neišgirdo
jokių pastabų dėl pasiūlytos veiklos koncepcijos.

Viskas paprasčiau, negu gali pasirodyti. Kiekviena sandėliu vadinama
prekybos galerija – lyg atskira parduotuvė ir ji turi mažiausiai du
išėjimus į lauką.

Tai reiškia, kad kiekviename sandėlyje gali veikti viena ar dvi
parduotuvės – kiekvienai palikta po vieną įėjimą iš lauko.

Kitos parduotuvėlės uždarytos, perėjimai užtverti, kad pirkėjų srautai
nesusisiektų. Prekybos komplekse yra daugybė sandėlių, dalis
parduotuvių turi visai atskirus išėjimus į lauką, todėl pažvelgus iš
toliau gali susidaryti vaizdas, kad visi „Urmo“ prekeiviai grįžo į
darbo vietą.

Naujajai kartai sunku patikėti, kad prieš tris dešimtmečius
prekybininkai patys skrisdavo rinktis prekių į Turkiją, Jungtinius Arabų
Emyratus ar Kiniją ir keliaudavo tarp milžiniškų maišų.

Galbūt po dar 30 metų prekybininkai negalės patikėti, kad tuo metu, kai
niekuo nenusikaltusiam verslui valdžia tiesiog draudė dirbti ir grasino
baudomis, sumanūs kauniečiai rasdavo landų.