Kad tokie vertinimai nėra laužti iš piršto, patvirtina nuolat kylantys su viešaisiais pirkimais siejami korupcijos skandalai, o ir jų sandorių mastas milžiniškas, todėl erdvės nesąžiningam verslui pasirausti valstybės, kartu ir mokesčių mokėtojų, kišenėse – į valias.
Pernai viešųjų pirkimų vertė sudarė 5,5 mlrd. eurų, juos skelbė apie 4 tūkst. organizacijų. Dauguma pirkimų būna smulkūs, bet kai jų begalė, šimtus konkursų laimintiems verslininkams prikapsi solidžios pinigų sumos.
„Lietuvos ryto“ tyrimas atskleidė, kad, atrodytų, iš visiškos smulkmės – kilimėlių prie įstaigų durų nuomos ir valymo – verslas susišluoja šimtus tūkstančių eurų. Perka šias paslaugas 396 įstaigos ir per pastaruosius pusantrų metų joms išleido per 700 tūkst. eurų. Negana to, kyla rimtų abejonių dėl skaidrumo.
Kilimėlių nuomos ir valymo paslaugų konkursus labai dažnai laimi tos pačios kelios įmonės, mokančios darbuotojams neįtikėtinai menkas 85–510 eurų algas, o kai kurios jų dar susisaisčiusios vadovų ar savininkų asmeniniais ryšiais. Bet tai niekam neužkliūva, nes procedūros lyg ir nepažeidžiamos.
Svarbiausia viešųjų pirkimų konkurso laimėjimo sąlyga – mažiausia prekės ar paslaugos kaina. Juk dėl žemesnės kainos, aišku, išsaugant kokybę, ir skelbiami viešieji pirkimai, bet ir čia lazda su dviem galais.
Seniai pastebėta, kad mažiausios kainos kriterijus skatina kai kurias konkursuose dalyvaujančias įmones gudrauti, nupiginti paslaugą net žemiau savikainos, jei verslas netūno šešėlyje ir moka visus mokesčius.
Kilimėlių nuomos ir valymo verslo įmonėms oficialiai mokant tokius menkus atlyginimus, kad vargu ar joms pavyktų Lietuvoje rasti darbuotojų, kurie sutiktų už tokį atlygį dirbti, įrodyti šešėlinę veiklą nėra paprasta, nes verslininkai aiškina, jog valytojai neva dirba nedaug valandų ir kartu pripažįsta, kad tai menkiausiai apmokama profesija.
Paradoksalu, kad nenormaliai menki atlyginimai dar ir pateisinami viešųjų pirkimų sąlygomis – esą nepavyktų laimėti nė vieno konkurso, jei verslininkai mokėtų savo darbuotojams bent kiek padoriau.
Matyt, tai nėra šventa tiesa, nes konkursus laimi, nors gerokai rečiau, ir daug didesnį atlygį darbuotojams mokančios įmonės, bet žemiausios kainos kriterijus iš tiesų kelia rimtų problemų. Mat nėra reikalavimo atsižvelgti į konkursų dalyvių savo darbuotojams mokamus atlyginimus.
Viešųjų pirkimų tarnyba vertina tik perkančiųjų organizacijų veiksmus – jei konkurso sąlygos nepažeidžia įstatymų, laikomasi visų privalomų procedūrų, laimi mažiausią kainą pasiūlęs prekės ar paslaugos teikėjas.
Tačiau jei visus mokesčius mokanti įmonė pralaimi konkursą konkurentei, kuri su darbuotojais atsiskaito pasitelkusi vokelius ir tokiu būdu gali pasiūlyti žemesnę kainą, valstybė realiai nieko nesutaupo, o tik praranda, nes mažėja įplaukos į biudžetą.
Gal net dar didesnė žala, kad pažeidžiami konkurencijos dėsniai, iškreipiama rinka, jau nekalbant apie tai, jog skatinama šešėlinė veikla, korupcija.
Dar 2013 metais buvo registruota įstatymo pataisa, kuria mėginta įtvirtinti nuostatą, kad savivaldybės ar valstybės organizacijų skelbiamuose konkursuose galėtų dalyvauti tik šalies atlyginimų vidurkį savo darbuotojams mokančios įmonės.
Ši pataisa buvo supliekta teisininkų, nes, jų nuomone, pažeidžia lygiateisiškumo principą ir riboja konkurenciją. Priekaištai ne be pagrindo – vidutinis šalies atlyginimas iš tiesų labai nelankstus kriterijus. Juk ir ekonomikos sektoriuose, ir regionuose darbo atlygis smarkiai skiriasi.
Vis dėlto įmanoma sugalvoti lankstesnį būdą, kaip būtų galima atsižvelgti į atlyginimų kriterijų ir pašalinti iš konkursų galimai vokeliais su savo darbuotojais atsiskaitančias įmones ar dirbtinai mažinančias jų atlygį. Gal čia praverstų ūkio šakos rodiklių vidurkiai, neleidžiant smarkiai su jais prasilenkiančiam verslui laimėti konkursų.
Be abejo, nesąžiningas verslas pirmiausia turėtų būti teisėsaugos įstaigų taikiklyje, bet skaidresnės viešųjų pirkimų sąlygos galėtų gerokai susiaurinti pačią šešėlinės veiklos erdvę.
Manipuliacijos kainomis – turbūt dar ne didžiausia viešųjų pirkimų problema. Stambesnio masto sandoriuose valstybė ir savivaldybės dažnai permoka už pirkinius dėl konkursų organizatorių ryšių su laiminčiomis įmonėmis.
Neseniai įtarimų kyšininkavimu teisėsauga pareiškė kelių gydymo įstaigų vadovams dėl brangios medicinos įrangos pirkimų iš dviejų bendrovių, kurios vis laimi viešųjų pirkimų konkursus. Jų vertė viršija 58 mln. eurų, nors viena įmonių „Limeta“ dar prieš 20 metų sukėlė teisėsaugai įtarimų, tik tyrėjams nepavyko įrodyti nusikalstamos veikos.
Nežinia, kaip baigsis ir naujas tyrimas, bet vis pasikartojantys viešųjų pirkimų skandalai rodo, kad ir įstatymas pilnas landų, procedūros negarantuoja skaidrumo ir leidžia sukčiams, papirkus konkursų organizatorius, susišluoti milijonus.
Politikai kalba apie ekspertų siūlymus, kaip viešųjų pirkimų konkursus padaryti atviresnius, skaitmenizuoti dokumentus, analizuoti duomenis. Tačiau kalbos be politinės valios – tik tuščias oro virpinimas.
