Taip mano Ekonominės politikos Gaidaro instituto Maskvoje vyresnysis mokslo bendradarbis Ivanas Liubimovas.
Jis teigia, kad Rusijos imperijos saulėlydyje dabartinės Baltarusijos teritorija buvo akivaizdi ekonominė periferija. Jos pramonė teturėjo 800 įmonių, kuriose dirbo 25 tūkst. darbininkų.
Besibaigiant sovietmečiui Baltarusijos pramonės struktūra vargu priminė tą, kuri buvo iki sovietmečio. Kasmetiniame statistiniame leidinyje, paruoštame Spalio revoliucijos 70-mečiui, rašoma, kad gerai diversifikuota Baltarusijos TSR ekonomika, turinti ir mašinų gamybos, energetikos, lengvosios pramonės, žemės ūkio ir kitų šakų, pagal produktyvumą kai kuriuose sektoriuose aplenkė daugelį sovietinių respublikų.
Vis dėlto reikia pastebėti, kad šiai ekonomikai neteko įveikti rinkos konkurencijos išbandymų, o savo prekes iš esmės ji tiekė socialistinių valstybių blokui, įgyvendindama penkmečio planus, rašo forbes.ru.
Švelnus krytis
Baltarusijos ekonomikai pavyko kur kas lengviau nei daugeliui jos kaimynių buvusioje SSRS įveikti transformacijos sukeltą krytį ir iš esmės išsaugoti savo sektorių struktūrą.
Taip 1999 m. gamybos rodiklis Baltarusijoje pasiekė 83,6 proc. buvusiojo 1991-aisiais, o būtent šiais metais Baltarusijos pasiekti skaičiai buvo nepalyginamai geresni nei Rusijoje ir Ukrainoje.
Tai buvo neprasta bazė plėtoti eksportą, be kurio negalima pasiekti aukšto gerovės lygio tokiai nedidelei šaliai kaip Baltarusija. Pati iš savęs sudėtinga ekonomika negarantuoja aukštesnio gyvenimo lygio, jei prekės daugiausia parduodamos nedidelėje vidaus rinkoje.
Plėtodama savo eksportą Baltarusija, kurios lyderiu nuo jau atsigavimo XX amžiaus 10-ajame dešimtmetyje buvusio ekonominio smukimo tapo A.Lukašenka, pasirinko jai įprastas rinkas buvusiose SSRS respublikose.
Reikia atkreipti dėmesį, kad A.Lukašenka ne šiaip sau pramonę ir žemės ūkį paliko valstybės nuosavybėje. Jis reguliariai lankosi pačiose įvairiausiose įmonėse, šių vadovams dalindamas užduotis. Tokiu būdu jis faktiškai tiesiogiai valdo Baltarusijos ekonomikos pagrindinę nuosavybę.
Rusijoje vienu privatizacijos rezultatų tapo taip vadinamųjų raudonųjų direktorių fenomenas – tai vadovai, kurie buvo paskirti dar sovietmečiu, tačiau vėliau sugebėję suderinti savininkų ir vadovų vaidmenis.
A.Lukašenka, sovietmečiu vadovavęs tarybiniam ūkiui, Baltarusijai tapo faktiškai centralizuotu raudonuoju direktoriumi.
Negalima tvirtinti, kad Baltarusijos pramonė jam vadovaujant nesivystė. Šiandien gamintojai Baltarusijoje formuoja aljansus taip pat ir su kinų, vokiečių kompanijomis, kurios Baltarusijos įmonėms tiekia reikiamus komponentus. Dėl to baltarusiški technologiniai gaminiai buvusios SSRS valstybių rinkose atrodo palyginti konkurencingai.
Tačiau 2010 m. ir gamintojai Rusijoje ėmėsi lygiai to paties. Todėl šiandien daugelis rusiškų kompanijų gamina tokią produkciją, kuri geba konkuruoti artimiausiose rinkose. O gamintojams Baltarusijoje tenka varžytis ne tik su ja, bet ir su aktyviais rusų lobistais. Ši aplinkybė Baltarusijos ekonomikos ateitį daro gana miglotą.
Garantijų nėra
Bet kuriuo atveju reikia ieškoti naujų rinkų. Į jas eksportuotojai iš Baltarusijos galėtų prasimušti dar Lukašenkos epochoje, tik reikia, kad šalis pasektų savo vakarinių kaimynų pavyzdžiu.
Centrinės ir Rytų Europos valstybės nesiekė išlaikyti pramonės valstybės kontrolėje – jos įtikino investuotojus iš turtingų ekonomikų, daugiausia iš Vakarų Europos, kad turi patirties pramoninėje gamyboje, kvalifikuotos, patikimos ir nebrangios darbo jėgos, išvystytą infrastruktūrą, tad gali būti atsakingos už tam tikrą gamybos etapą pasaulinėse technologijų grandinėse.
Baltarusijoje neblogi reikalai kalbant apie pramoninę patirtį, infrastruktūrą, kvalifikuotą darbo jėgą ir jos apmokėjimą. Tačiau visa tai kontroliuojama vyriausybės, o daugiausia – paties A.Lukašenkos.
Investuotojams iš užsienio gi reikia savo rankose turėti saugią nuosavybės dalį, o ne bendrą turtą su valstybe, kuri gali demonstruoti griežtus gamybinius pasitarimus prieš televizijos kameras, pasireikšti baudžiamosios bylomis ar abejotinų organizacinių bei technologinių sprendimų primetimu.
Nuosavybės garantijų suteikimas faktiškai reikštų, kad A.Lukašenka traukiasi iš Baltarusijos pramonės raudonojo direktoriaus posto.
Tačiau pernai metų vasarą ir rudenį jis parodė, kam yra pasiryžęs, kad išlaikytų politinę valdžią savo rankose. Vargu jis sutiks skirtis ir su valdžia reikšmingoje šalies ekonomikos dalyje.
Taip, jis pasirengęs daryti išimtis tam tikriems sektoriams ir kompanijoms. Pavyzdžiui, tam, kad būtų plėtojamos informacinės-komunikacinės technologijos, buvo įkurtas Aukštųjų technologijų parkas, išsiskiriantis mokesčių teisės sąlygomis. Arba kad ir ypatingos teisinės tvarkos taikymas įmonei „Stadler Minsk“, bendrai baltarusių ir šveicarų traukinių gamyklai. Reikia pasakyti, kad tiek ši gamykla, tiek Aukštųjų technologijų parkas gana neblogai tvarkosi su eksportuotojų į turtingas šalis vaidmenimis.
Tokie lyderiai kaip A.Lukašenka, panašu, reikalingi industrializacijos ar reindustrializacijos etapuose, kai tenka nustatyti tam tikrą tvarką, suplanuoti ir atkurti gamybą. Tačiau šį etapą Baltarusijos ekonomika jau seniai praėjo. Šiandien jos įmonėms reikia valstybės-partnerio, o ne valstybės-vadovo.
Tačiau tokių pokyčių įgyvendinimas atsiremia į A.Lukašenkos personą, kuris tiki, kad tik jis ir jo valdžios vertikalė garantuoja šalies vystymąsi.
