Lietuvos vandens tiekėjų asociacijos (LVTA) paskaičiavimais, pagal dabartinius reikalavimus pilnai sutvarkyti šalies vandentiekio ir nuotekų ūkį miestuose ir kaimuose prireiktų apie 2,5 mlrd. eurų. Asociacijos prezidento Broniaus Miežutavičiaus teigimu, praėjo tas laikas, kada save vandentvarkos srityje galėjome laikyti pirmaujančiais Baltijos šalyse.
Anot jo, paskutinis reikšmingas aplinkosauginis šalyje atliktas darbas – tai prieš dešimtmetį įgyvendinta nuotekų dumblo utilizavimo programa, o plėtrai skirtos lėšos buvo naudojamos ne ten, kur jų labiausiai reikėjo. Be to, dėl neįvykdytų nuotekų pajungimų daugiau kaip 2 tūkst. gyventojų turinčiose aglomeracijose grasinama nemenkomis baudomis.
„Į daugkartinius prašymus neatlygintinai gaunamas Europos Sąjungos lėšas pirmiausiai panaudoti perimtų „nugyventų“ kaimų vandentiekių atstatymui ir miestų vandentvarkos ūkiui modernizuoti ir atnaujinti atsižvelgta nebuvo.
Belieka tikėtis, kad iš esmės bus peržiūrėta vandentvarkos bendrovių kainų nustatymo politika ir atrasti reikiami sprendimai įgalinantys palaipsniui sukaupti reikiamas lėšas infrastruktūrai eksploatuoti išvengiant drastiško kainų augimo“, – sakė B. Miežutavičius.
Keistųsi investicijų kryptys
Bendrovė „Vilniaus vandenys“ per pastaruosius penkerius metus į infrastruktūrą investavo daugiau nei 50 mln. eurų, iš jų daugiau nei 40 mln. eurų nuosavų lėšų ir tik kiek mažiau nei 10 mln. gautų iš ES fondų.
Pasak bendrovės generalinio direktoriaus Mariaus Švaikausko, pagal preliminarius skaičiavimus, norint nutiesti 1 km vandentiekio ar nuotekų tinklų reikia iki 0,5 mln. eurų siekiančių investicijų.
„Investuodami turime galvoti ir apie vis griežtėjančius šalies reikalavimus vykdomai veiklai, nuotekų išvalymui, Europos diktuojamą Žaliąjį kursą, aplinką tausojančius sprendimus, kuris yra didžiausias šiuolaikinės visuomenės lūkestis.
Kiek mums žinoma, ES ateityje ženkliai apribos investicijas į vandentvarką, todėl mums nuosavų lėšų reikia siekiant ne tik išlaikyti, bet ir nuosekliai didinti investicijų srautus į tinklų plėtrą ir modernizavimą, aplinką tausojančių technologijų veikloje diegimą“, – tikino M. Švaikauskas.
„Vilniaus vandenys“ šiemet į infrastruktūrą planuoja investuoti beveik 33 mln. eurų – arba dvigubai daugiau nei bendrovė investavo praėjusiais metais.
Laikantis bendrovės strategijoje numatytos aplinkosaugos ir tvarumo krypties, daugiausia investicijų numatyta skirti infrastruktūros plėtrai, didžiausiai Vilniaus mieste ir apskrityje nuotekų valyklos rekonstrukcijai ir nusidėvėjusių vandentiekio bei nuotekų tinklų atnaujinimui, aplinką tausojantiems sprendimams vandentvarkoje diegti.
Šiuo metu vien tik Vilniaus miesto teritorijoje vykdoma 12 tinklų plėtros projektų, kuriuos užbaigus bus nutiesta daugiau nei 45 km vandentiekio ir 46 km nuotekų tinklų, prie centralizuotų vandentiekio bei nuotekų sistemų bus prijungta daugiau nei 3 tūkst. namų ūkių.
Laikytų stebuklu
„Šilutės vandenų“ direktorius Alfredas Markvaldas į susidariusių problemų ratą žiūri dar pragmatiškiau.
Pagerėjus bendrovės finansinei situacijai, pagrindinis dėmesys bus kreipiamas į senų vandentiekio ir buitinių nuotekų tinklų (siurblinių) rekonstrukciją bei vandens gerinimo įrenginių statybą, specialios paskirties autotransporto, būtino tinklų priežiūrai ir eksploatacijai įsigijimą.
Bendrovė mato būtinybę investuoti į žmogiškuosius išteklius, ko esamos kainodaros atveju negalima padaryti.
Tuo tarpu „Šiaulių vandenų“ generalinis direktorius Jono Matkevičiaus kol kas labai atsargiai vertina išankstinius Aplinkos ministerijos pažadus, kurie leistų didinti amortizacinius atskaitymus ir koreguoti kainodarą.
„Papildomos lėšos, aišku, žūtbūt būtinos. Šiuo metu daugelis vandentvarkos įmonių ties finansine praraja. Mūsų sektoriaus įmonių kreditingumą labai atidžiai stebi ir komerciniai bankai“, – sako J. Matkevičius. Jo teigimu, būtų stebuklas jei kainodaros pricipai pasikeistų dar šiemet ir įmonės galėtų laisviau investuoti.
Darbų laukia daug
Anot LVTA prezidento B. Miežutavičiaus, profesionalūs vandens tiekėjai ilgą laiką buvo paversti tik Aplinkos ministerijos lėšų skirstymo politikos stebėtojais, o pati ministerija laikėsi nuostatos, kad mažosios vandentvarkos įmonės yra „netvarios“, o vienintelis receptas šalies vandentvarkos ūkiui – tai priverstinis įmonių stambinimas.
LVTA vadovo teigimu, šiais laikais vis sunkiau suversti kaltę prastai bendrovių vadybai ar piktnaudžiavimui, kai vandentvarkos įmonės valdžios institucijų audituojamos ir prižiūrimos.
„Tikroji lėšų stygiaus vandentvarkos infrastruktūrai modernizuoti ir atnaujinti priežastis paprasta – neužtenka visuotinai skelbti, kad visos patiriamos vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo sąnaudos turi būti sugrąžinamos vandentvarkos paslaugų tiekėjams.
Reikia, kad nustatant kainas būtų tinkamai įvertintas visas bendrovių eksploatuojamas turtas ir į kainą įtraukiami kaštai, kurių reikia tam turtui eksploatuoti.
Ši paprasta kainodaros nuostata, taikoma bet kuriame versle, dešimtmečius buvo ignoruojama, baiminantis kainų augimo, todėl dabar turime šimtų milijonų eurų vertės investicinį atsilikimą. Kainos buvo reguliuojamos taip, kad po 15 metų investicijų iš Europos Sąjungos Aplinkos ministerija pradėjo įrodinėti, kad vandentvarkos įmonės neišgyvens be neatlygintinos pagalbos“, – tikino B. Miežutavičius.
