Tada Lietuvos gamintojai yra priversti parduoti produkciją žemiau savikainos, taip verslas tampa nuostolingas. D.Gudačiauskas tikino, kad situaciją padėtų suvaldyti aiškesnis paukštienos kilmės žymėjimas prekybos centruose.
– Praėjusią savaitę Vyriausybė pritarė paukštininkystės įmonėms skirti beveik 8 mln. eurų, o kiaulininkystės – per 4 mln. eurų. Jūs esate darbingi, neuždaryti, maistas žmonėms reikalingas, per pandemiją net matome, kad maisto prekyba ir pramonė klesti, didina pajamas. Kodėl paukštininkystei reikia valstybės paramos?
– Paukštienos suvartojimas auga, žmonės jos suvalgo daugiau. Bet problema yra susijusi su Covid-19: uždarius restoranus, kavines, viešbučius, sumažėjus turizmo srautams, maždaug trečdaliu susitraukė ir paklausa.
Paukštienos gamybos ciklas yra 483 dienos. Tie pulkai, kuriuos auginame, deda kiaušinius, juos turime inkubuoti, iš jų perinti viščiukus, juos auginti ir tada visa ta mėsytė ateina į rinką. Lietuviai galėtų būti geroje situacijoje, turime subalansuotas rinkas, daugiausia Skandinavijoje ir Lietuvoje.
Bet turime kaimynę Lenkiją, kuri yra didžiausia Europoje paukštienos gamintoja. Ji, neturėdama, kur dėti savo paukštienos, „numušė“ kainas.
Pirmiausia, devalvavo savo valiutą, antra, milijardą zlotų skyrė paukštininkystei remti. Tokiu būdu subsidijuojama ir parduodama žemiau savikainos paukštiena pasiekė Lietuvos prekybos tinklus. Mes neturime kito pasirinkimo, kaip tik pardavinėti paukštieną nuostolingai. Kitaip turėtume paukštieną utilizuoti, tada grėstų katastrofiškos pasekmės visai industrijai.
– Ką reiškia parduoti nuostolingai?
– Turime parduoti žemiau savikainos. Lenkijos zlotas yra devalvuojamas 9 proc., tai Lenkijos paukštiena jau 9 proc. pigesnė negu lietuviška. Kaimynė milijardą zlotų skyrė paramai, o Lietuva neskyrė, taip jų paukštiena tapo dar pigesnė.
Lenkijos gamintojams verta atvežti paukštieną į Lietuvą ir parduoti žemiau savikainos. Mes, nenorėdami, kad mūsų paukštiena būtų sandėliuojama, utilizuojama, privalome ją pardavinėti nuostolingai. Kuo daugiau gaminame, kuo daugiau laiko praeina, tuo didesnis nuostolis kaupiasi.
Kartais žmonėms atrodo, kad sunkiausia tiems, kurie sustabdė savo veiklą, ir kad jiems reikia padėti. Bet įsivaizduokite, kad jūs nesustabdėte veiklos ir kiekvienas mėnuo jums kainuoja 1,5 mln. eurų nuostolių. Ir taip kiekvieną mėnesį. Išeities nėra, nes sustabdyti veiklą yra dar brangiau.
Matydami pandemijos pabaigą, bandome įtikinti Vyriausybę, kad verta išsaugoti fabrikus, nes po to pasirūpinti atleistais darbininkais būtų labai brangu. Praeitos savaitės žinios, kad mums skirta parama, yra nedidelė pergalė.
– Suprantu, kad tai laikina parama, jog neatleistumėte žmonių. Kita vertus, tai priklauso ir nuo Lenkijos – ten yra PVM lengvata maistui, prisidedanti prie galimybės turėti konkurencingą kainą. Vis dėlto, jeigu situacija su lenkais nesikeis, ar tai tikrai bus laikinas sprendimas, ar netapsite subsidijuojama sritimi ne tik pandeminiu laikotarpiu?
– Ne, per 30 metų dar netapome subsidijuojama sritimi. Javų, rapsų augintojai ir pienininkystė yra visą laiką subsidijuojami. Subsidijos, tenkančios vienam jų darbuotojui, yra 8,3 tūkst. eurų per metus. Mano vadovaujamos įmonės tada gautų po 19 mln. eurų kasmet, bet mes niekada nebuvome subsidijuojami.
Kodėl parama laikina? Todėl, kad tokius lenkų privalumus, kaip mažesnis PVM, jau seniai esame pergudravę pasirinkdami rinkas. Susikūrėme grandininę gamybą, nuo lauko iki stalo, kur kontroliuojame kiekvieną etapą ir sugebame be salmonelių pagaminti paukštieną. Dėl to esame populiarūs Danijoje, Švedijoje, Suomijoje. Ten nepamatysite lenkų gamintojo.
Mums po pandemijos tikrai pagalbos nereikės. Bet norėtųsi pažymėti, kad Lietuva negali mūsų apginti nuo lenkų agresyvios veiklos, nes esame Europos Sąjungos (ES) dalis. Lenkai kažkokiu būdu rado galimybę devalvuoti valiutą ir, nors ES sako, kad visiems yra vienodos teisės, akivaizdu, kad jos nevienodos. Jeigu valiuta devalvuojama, eksportuotojas iš karto įgauna pranašumą. Lietuva, negalėdama sureguliuoti rinkos, manyčiau, bent galėtų padėti išgyventi iki tol, kol atsiras paklausa.
– O lenkai, kaip suprantu, yra didelis žaidėjas visoje Europos rinkoje.
– Galime palyginti: mūsų grupės pagamina 100 tūkst. tonų paukštienos per metus, o lenkai – 3 mln. tonų. Tai pati didžiausia paukštininkystės šalis. Jų šūkis – lenkiška paukštiena turi būti ant kiekvieno europiečio stalo. Jie kryptingai, valstybės remiami, eina to link. Todėl kartais jaučiamės beviltiški, kada tenka saviems įrodinėti, jog verta mus paremti.
– Praeitą savaitę Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT) pranešė suderinusi tam tikrus leidimus ir Lietuvos įmonės galės eksportuoti paukštieną, pieno produktus į Juodkalniją, Prancūzijos Polineziją, deramasi ir dėl kitų rinkų. Ar tai yra lašas jūroje, ar tai visgi neblogos naujienos?
– Tai geros žinios, nors ir yra lašas jūroje, bet viskas susideda iš tų lašų. Tačiau tokios šalys, kaip Juodkalnija, Prancūzijos Polinezija yra penkias paukštienos rūšis perkančios šalys, kur mums praktiškai nėra šansų konkuruoti su lenkais ar brazilais. Tai nėra mūsų tikslinės šalys. Lietuvos kryptis – Skandinavija.
Daug naudingiau būtų, jei VMVT sukontroliuotų, kad Lietuvos prekybos tinkluose prie parduodamos paukštienos būtų parašyta kilmės šalis, nes šiuo metu prekybos tinklai akivaizdžiai tai slepia. Tokiu būdu iškreipiama rinka ir neduodamas pasirinkimas vartotojams.
Mes deklaruojame, kad mūsų paukštiena yra kokybiškesnė negu lenkiška. VMVT skelbia, kad randa labai daug salmonelėmis užkrėstos paukštienos, bet vartotojas, priėjęs prie lentynos, neturi jokių šansų sužinoti, kokią paukštieną jis perka.
– O kaip atmušti lenkus ir įtikinti žmones, kad jūsų pagamintos paukštienos kokybė yra geresnė negu lenkų ar brazilų? Juk pasižiūrėjus į vištieną turbūt to pasakyti negalima.
– Galima ir tą rodo mikrobiologiniai tyrimai. VMVT irgi yra ne kartą skelbusi, kiek šimtų tonų užterštos paukštienos randa.
Mes 30 metų kūrėme pranašesnį verslo modelį negu lenkų. Kadangi negalime turėti tokios didelės gamybos masės kaip lenkai, mūsų modelis pagrįstas tuo, kad esame savininkai visos grandinės: nuo genetinės medžiagos, to paukščiuko, kuris paskui tampa tėvu ar mama, deda kiaušinius, kuriuos mes inkubuojame. Mes pasistengiame, kad toje grandinėje nebūtų galimybės patekti bakteriologinei taršai, konkrečiai – salmonelėms.
To negali padaryti lenkai, nes jų ūkio struktūra susidaro bent iš 20 tūkst. smulkių ūkių, kurie vienas su kitu nesusiję. Jie iš bet kur perka pašarus, gydo paukščius bet kokiais vaistais, po to visi tie paukščiukai suvažiuoja į skerdyklas, kur, praktiškai, neįmanoma kontroliuoti kokybės. Kokia ji išeina, tokia išeina. Mūsų klientai Skandinavijoje seniai yra identifikavę mūsų privalumą, todėl jų prekybos tinkluose esame mes, o ne lenkai.
Mano receptas toks: jeigu nori būti stiprus eksporte, visu pirma, turi būti stiprus namuose. Lenkai šiandien mums labiausiai pakenkė namuose, kadangi prekybos tinklai suskubo pasinaudoti pigia lenkiška paukštiena, iš to uždirbti. Jeigu gautume šansą bent jau parduotuvėje pažymėti, kad tai yra lenkiška paukštiena, sugebėtume žmonės įtikinti ir dėl kokybės. Sugebėtumėme tą nekokybiškos paukštienos, galimai su salmonelėmis, atributą prikabinti prie žodžio „lenkiška“.
– Nuo ko priklauso, kad to didelėmis raidėmis ant prekės parašyti negalime? Nuo prekybininkų, nuo ES ar nuo mūsų vidinės tvarkos?
– Prekybininkai viską daro gerai, jie daro savo biznį. Manau, čia kontroliuojančios institucijos turi pasirūpinti, kad prekė būtų tinkamai paženklinta. Tikriausiai pastebėjote, kad prekių etikečių jau beveik nebegalima įskaityti net su akiniais. VMVT turėtų pasirūpinti, kad vartotojas būtų tinkamai informuotas.
– Kokios šių metų perspektyvos jūsų, kaip gamyboje esančio verslininko, akimis?
– Tikrai šviesesnės. Praėjusiais metais buvo šokas – nežinojome, į kurią pusę viskas judės, kaip valdysime situaciją. Dabar viskas prognozuojama, su paskiepytų žmonių skaičiumi mažės ir tikimybė, kad vėl reikės uždaryti visus verslus.
Žmonės norės grįžti į normalų, įprastą gyvenimą. Iš pradžių norės atsigriebti už tai, ką prarado. Tikimės, kad turėsime praėjusios vasaros Palangos efektą, kai po karantino Palangos verslininkai turėjo rekordinę vasarą. Tikrai taip bus.
– Pandemija „nenumuš“ įmonių konkurencingumo?
– Pandemija perskirstys rinkas. Šiuo metu konkuruoja ne tik produktai, įmonės, bet ir valstybės. Tos valstybės, kurios parems savo gyvybingas šakas, po pandemijos vyraus tose rinkose.
Visiškai akivaizdu, kad lenkai vyraus paukštienoje, nes net Olandijos fabrikai bankrutuoja. Visiškai akivaizdu, kad JAV vyraus, nes paramos paketai yra didžiuliai. Visiškai akivaizdu, kad JK bus geresnėje situacijoje nei visa ES, kadangi ji pati sprendžia, kaip gelbėti savo verslą, ji nėra prisirišusi prie kažkokio bendro vidutinio pagalbos paketo.
