Danija jau pripažino prisistačiusi per daug atliekų deginimo jėgainių ir negalinti pasiekti klimato kaitos mažinimo programoje nustatytų tikslų. O Lietuvoje deginti skirtos atliekos jau stumia iš rinkos biokurą.

Kaune praėjusiais metais pradėjusi veikti Kauno kogeneracinė jėgainė (KKJ) jau spėjo nemenkai pakeisti šilumai gaminti naudojamo kuro struktūrą, pamažu stumdama biokuro tiekėjus.

Pastariesiems gerų žinių nėra ir sostinėje: įstrigus Vilniaus kogeneracinės jėgainės biokuro katilinės statyboms, vietoj atsinaujinančių energetikos išteklių čia tiesiog deginamos dujos.

Tiekėjai neteko milijonų

Kaunas ilgokai galėjo vadintis žaliausiu iš didžiųjų šalies miestų. Pavyzdžiui, 2019 m. čia net 95 proc. reikalingos šilumos buvo pagaminta iš biokuro.

Tačiau praėjusiais metais padėtis ėmė sparčiai keistis. Pradėjus veikti KKJ smarkiai išaugo iškastinio kuro dalis šilumos gamybos sektoriuje. Mat atliekos, kurios deginamos šioje jėgainėje, priskiriamos būtent tokiam kurui.

Todėl praėjusiais metais biokurui šiame mieste jau teko tik 75 proc. rinkos, o jo tiekėjai, skaičiuojant pagal kainas biržoje, negavo maždaug 2,5 mln. eurų pajamų.

Ateityje jos greičiausiai dar labiau susitrauks, nes KKJ pernai nuo metų pradžios veikė tik bandomuoju režimu.

„Mes žinojome, kad Kaune biokuro dalis sumažės. O pernai dar prisidėjo ir bėdos Vilniaus kogeneracinėje jėgainėje, kai įstrigo biokuro katilo statybos. Dabar sklando gandai, kad jis veiks tik 2023 metais, todėl padėtis iš tiesų prasta“, – neslėpė Lietuvos biomasės energetikos asociacijos („Litbioma“) direktorė Vilma Gaubytė.

Šalies biokuro tiekėjai jau ne vienerius metus kenčia dėl iš Baltarusijos plūstančios gerokai pigesnės žaliavos. Tiesa, dėl šaltos žiemos jos importas šiek tiek sumažėjo. Tačiau, anot V.Gaubytės, kas mėnesį mažėja įmonių, kurios sugeba išlaikyti ir techniką, ir darbuotojus.

Vadina politiniu sprendimu

Biokuro gamintojams nėra palankus ir Šilumos ūkio įstatymas, kuriame numatyta, kad aukcione dalyviams pasiūlius vienodas šilumos kainas pirmenybė nėra teikiama atsinaujinantiems energijos šaltiniams.

Tiesa, vienodos kainos atvejų pasitaiko ne itin dažnai.

„Didžiausia problema, kad tai yra politinis sprendimas, sukūręs nevienodas žaidimo taisykles. Mes tikrai nesutinkame su tokia pozicija, kai žiedinės ekonomikos grandinėje atliekos yra aukščiau negu biokuras“, – teigė „Litbiomos“ direktorė.

Pasak Nepriklausomų šilumos gamintojų asociacijos prezidento Vytauto Kisieliaus, maždaug 2012 metais prasidėjęs šalies perėjimas nuo dujų prie biokuro leido sumažinti šildymo kainas šalyje apie 40–50 proc. O Kaunas, kuriame veikia daugiausia šilumos gamybos iš biokuro įrenginių, tapo pigiausiai besišildančiu miestu.

„Biokuro naudojimas yra tikra sėkmės istorija. Todėl jei žaliąją energiją Kaune išstumia atliekų deginimas, tai yra žingsnis atgal.

Turime įgyvendinti ES politiką tiek dėl atsinaujinančių išteklių panaudojimo, tiek dėl žiedinės ekonomikos. Tačiau siekiai deginti nerūšiuotas atliekas prasilenkia su numatytais tikslais“, – aiškino V.Kisielius.

Poveikis aplinkai auga

Lietuvos atsinaujinančių išteklių energetikos konfederacijos prezidentas Martynas Nagevičius neslėpė, kad ir biokuras nėra pats žaliausias energijos šaltinis, nes jį deginant išskiriama daug anglies dvideginio. Tačiau toks pats šių dujų kiekis išsiskirtų, jei biokuras būtų nesudegintas, o paliktas miške supūti.

„Kad mažėja biokuro dalis šilumos ūkyje, kaip yra Kaune, dar nėra didelė tragedija. Blogiausia, kad auga iškastinio kuro vartojimas. Kitaip tariant, atsinaujinantys energijos ištekliai nustelbiami.

Įprasta, kad centralizuotai tiekiama šiluma yra neutraliausia anglies dvideginio išmetimų požiūriu. Tačiau kai naudojamos atliekos ar dujos, net ir individualus namo šildymas tampa švaresnis, nors turėtų būti priešingai“, – aiškino M.Nagevičius.

Anot jo, niekuo negali pasigirti ir dujas deginanti sostinė. „Kai buvo pradėtas Vilniaus kogeneracinės jėgainės projektas, nepriklausomi gamintojai pristabdė investicijas į biokuro katilines.

Tačiau dabar tas projektas vėluojamas įgyvendinti. O juk dujos jau seniai galėjo būti pakeistos biokuru“, – svarstė asociacijos vadovas.

Siūlo įvairių išeičių

Kokių sprendimų galima imtis, kad kuo daugiau šilumos būtų gaminama iš atsinaujinančių išteklių? V.Kisieliaus nuomone, vienas iš būdų galėtų būti šilumos piko paslaugų Kaune užtikrinimas biokuro, o ne dujų įrenginiais. 

„Biokuro įrenginiai yra saugūs, žali ir patikimi. Tai lėmė tinkamos katilinių valdytojų investicijos į kuro, įrenginių parengimą ir specialistų kvalifikaciją bei atsakingas požiūris į tvarią šilumos gamybą“, – aiškino Nepriklausomų šilumos gamintojų asociacijos vadovas.

Tiesa, „Litbiomos“ direktorė V.Gaubytė abejojo, ar tokios investicijos būtų ekonomiškai pagrįstos, nes jų atsipirkimo laikotarpis būtų pakankamai ilgas.

Tuo metu Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos prezidentas Valdas Lukoševičius teigė suprantantis biokuro gamintojų susirūpinimą dėl mažėjančios jo paklausos.

„Komunalines atliekas reikia utilizuoti ir panaudoti iš jų gaunamą energiją, tačiau padėtis būtų buvusi kur kas geresnė, jei Vilniaus kogeneracinė jėgainė būtų užbaigusi biokuro projektą.

Kita vertus, rudenį buvo labai pigios dujos, todėl kai kurios įmonės ėmė deginti jas, taip dar mažinančios biokuro paklausą. O kaip reikėtų skatinti atsinaujinančių išteklių naudojimą, jau turėtų spręsti politikai. Išeičių yra, akcizas gamtinėms dujoms – viena iš jų“, – svarstė V.Lukoševičius.

Iš ko gaminama šiluma didmiesčiuose?

2019 metais Kaune 95 procentai reikalingos šilumos buvo pagaminta naudojant biokurą, likusi dalis – deginant dujas. Tačiau pernai pastarosioms teko 2 proc. rinkos, biokurui – 75 proc., o jau 22 proc. sudarė atliekos.

Vilniuje užpernai biokurui teko 54,56 proc., dujoms – 45,44 proc. Pernai 60,16 proc. šilumos pagaminta naudojant biokurą, 39,17 proc. – dujas, 0,67 proc. – deginant atliekas.

Klaipėdoje didžiausia rinkos dalis tenka atliekoms – 57,78 proc. 2019 metais ir 57,01 proc. pernai. Biokuro dalis palyginamuoju laikotarpiu išaugo nuo 31,45 proc. iki 40,4 proc., dujų sumažėjo nuo 10,77 proc. iki 2,59 proc.

Danijai atliekų deginimas jau įgriso

Danija vadinama didžiausia Europos atliekų degintoja – šioje šalyje tokiu būdu pagaminama penktadalis centralizuotai tiekiamos šilumos ir 5 proc. elektros energijos. Čia veikiančios 23 jėgainės per metus sudegina apie 3,8 mln. tonų atliekų, apie milijoną tonų importuojama iš Jungtinės Karalystės ir Vokietijos.

„Šiuo metu mes importuojame atliekas su dideliu kiekiu plastiko, kad galėtume panaudoti įrenginių pajėgumus, tačiau dėl to auga anglies dvideginio emisija“, – politico.eu šią savaitę citavo Danijos aplinkos ministrą Daną Jorgenseną.

Kopenhaga nutarė per artimiausią dešimtmetį uždaryti septynias atliekų deginimo gamyklas, pertvarkyti pačių atliekų rūšiavimo sistemą ir apkarpyti importo srautus.