Išlaužų miškuose negana – baltarusiškas biokuras toliau stekena Lietuvos įmones

Sektoriaus atstovai perspėja – nieko nedarant ilgainiui rinka konsoliduosis, o tai išaugins ir paties biokuro, ir šildymo kainas, o A.Lukašenka tai gali išnaudoti politiniais tikslais. Tokios tendencijos ryškėja jau šiandien.

Šaltesnė nei pernai žiema išaugino šildymo sąskaitas. Iš pradžių dėl to kaltintos biokuro kainos, nors jau kurį laiką Lietuvos biokuro gamintojai dirba nuostolingai, mat jo kainos pasiekė rekordines žemumas.

Tokį kainų kritimą lėmė dvigubai išaugęs biokuro importas, daugiausiai – iš Baltarusijos.

Sektoriaus atstovai perspėja – šildant šalį pigesne baltarusiška skiedra ilguoju laikotarpiu pralaimėsime.

Šilumos energiją daugiausiai gaminamės kūrendami biokurą – jis sudaro daugiau nei 70 proc. viso šildymui naudojamo kuro.

Kurį laiką Lietuvos biokuro sektorius buvo stabilus, tačiau per pastaruosius metus jį išbalansavo dvigubai išaugęs importas. Įvežtinio biokuro dalis pakilo nuo 15 iki 30 proc. viso šalyje sunaudojamo biokuro.

Kaip pastebi Lietuvos biomasės energetikos asociacijos „Litbioma“ direktorė Vilma Gaubytė, beveik visas įvežamas biokuras atkeliauja iš kaimyninės Baltarusijos, kurioje jo kainos yra dempinginės, mat šis sektorius yra skalsiai subsidijuojamas valstybės.

Tad, anot jos, lietuviškos įmonės kainomis negali konkuruoti su importiniu biokuru ir jau kurį laiką yra priverstos dirbti nuostolingai – tenka pardavinėti pigiau nei savikaina.

„Mūsų įmonės konkuruoja su skurdžia planinės ekonomikos valstybe. Žaliavos kaina sudaro tik kiek daugiau nei pusę galutinės biokuro kainos.

Kitos sąnaudos – darbo užmokestis sandėliavimas, transportavimas – yra didesni, tad natūralu, kad galutine kaina gamintojai negali konkuruoti su šalimi, kurioje pragyvenimo lygis žemesnis“, – teigia V. Gaubytė.

„Litbioma“ direktorės teigimu, šiuo metu biokuro rinkos kaina nepakankama, kad užtikrintų vietinių biokuro ruošimo įmonių rentabilumą.

Dabar ji tesiekia 60-70 proc. kainos, kuri leistų lietuvių gamintojams padengti veiklos kaštus, tad nedidelės regioninės įmonės bankrutuoja arba keičia veiklos profilį, kai tuo tarpu vežėjai sudarinėja sutartis su baltarusių pardavėjais.

„Susiklosčius situacijai, kai Baltarusija nutraukia ar smarkiai apriboja biokuro tiekimą, galime atsidurti keblioje situacijoje, nes lietuviškos įmonės šiuo metu nepajėgios patiekti pakankamai žaliavos, o valstybinis miškų sektorius nėra pasirengęs jos suruošti, nes pastaruoju metu tokio poreikio tiesiog nebuvo.

Pirmieji požymiai, kad tokia situacija galima jau artimiausiu metu, matomi jau šiandien“, – perspėja V. Gaubytė.

Lietuvos biokuro sektoriuje dirba apie 7,5 tūkst. žmonių. Ekspertai perspėja, kad jei biokuro ruošimo sektorius susitrauks, regionuose gali išaugti bedarbystės lygis.

Anot Mariaus Valukyno, biokurą gaminančios bendrovės „Dzūkijos mediena“ vadovo, nedidelės regioninės įmonės krinta kaip lapai. Jis skaičiuoja, kad lietuviško biokuro rinka neteko kone trečdalio žaidėjų.

„Kai kurios įmonės tiesiog užsidaro – parduoda techniką, atleidžia darbuotojus. Kitos vykdo daugiau veiklų, tad tiesiog sustabdė biokuro gamybą, jų technika stovi nenaudojama.

Galbūt jos kažkada grįš, kai biokurui bus palankesnė situacija. Jei ne kita veikla, jos užsidarytų, tad jas įskaičiuoju. Biokuro sektorius susitraukė dešimtimis įmonių ir šimtais darbuotojų“, – sako M. Valukynas.

Anot jo, norint vieną vidutinę katilinę aprūpinti biokuru, į techniką reikia investuoti porą milijonų eurų, išlaikyti iki 10 darbuotojų, gauti pačios žaliavos.

Tuo tarpu aprūpinti vieną katilinę importiniu biokuru gali užtekti ir vieno telefonu mokančio naudotis žmogaus, tad darbo vietų prasme tokios įmonės nelygintinos.

Jis pasakoja, kad prieš dešimtmetį Lietuvos biokuro rinką sudarė vos dešimt įmonių, iš kurių 3 buvo užėmusios 85 proc. rinkos. Jeigu situacija nesikeis, ilgainiui vėl turėsime panašią situaciją – didesnę koncentraciją ir mažesnę konkurenciją.

„Biokuro kaina, esant normaliam kiekiui žaliavos, gali būti nedidelė tik esant didelei biokuro gamintojų konkurencijai.

Jeigu nebus, kam konkuruoti, kainas nulems arba baltarusiška skiedra, arba kelios lietuviškos įmonės, nes rinka bus susitraukusi. Negalime eiti tuo keliu, kad liktume be žaliavos“, – dėsto „Dzūkijos mediena“ vadovas.

M. Valukyno teigimu, žaliavos stygius įmanomas, jei Baltarusija staigiai apribos jos tiekimą į Lietuvą.

Porą metų besitraukiantis vietinis biokuro sektorius šiuo metu nėra pajėgus aprūpinti visos šalies šilumos gamybos poreikių, tad žaliavos staigiai pritrūkus, biokuro kainos gali staigiai šoktelti. Anot jo, stebint Baltarusijos veiksmus, toks scenarijus darosi realus dar šį šildymo sezoną.

Energetikos ministerijos skaičiavimais, biokuro naudojimas šilumos kainą mažina apie 40 proc., todėl per metus šalis sutaupo 120-140 mln. eurų.

M.Valukynas pritaria, kad mažėjanti vietinės biomasės dalis rinkoje neatitinka ir šilumos vartotojų interesų, nes susitraukus vietinei rinkai tapsime priklausomi nuo Baltarusijos politinių sprendimų, susijusių su biokuro eksporto politika.

Asociacijos „Litbioma“ skaičiavimais, maždaug 45 proc. pajamų už biokurą grįžta į valstybės biudžetą įvairių mokesčių, akcizų ir kt. pavidalais, o likusi dalis ir toliau cirkuliuoja šalies viduje.

Pirkdama biomasę iš Baltarusijos, valstybė sutaupo maždaug 30 eurų už toną naftos ekvivalento (Tne) ir praranda apie 60 eur už Tne nepirkdama jo Lietuvoje mokesčių ir vartojimo pavidalu.

Lietuvoje per metus sunaudojama apie 0,5 mln. Tne biokuro, tad valstybė netenka 15 mln. eurų per metus. Be to, dar daugiau išleidžia sumokėdama už patį biokurą – 2019 metų duomenimis, už importuotą biokurą valstybė išleido 25 mln. eurų.

Anot „Dzūkijos medienos“ vadovo M. Valukyno, dar viena didelė problema – tai vietinės žaliavos supūdymas miškuose.

„Valstybinių miškų urėdijos“ duomenimis, per praėjusius metus buvo nenupirkta ir miške supuvo kirtimo atliekų už maždaug 2 mln. eurų. Dar dalis prisideda ir iš privačių miškų.

„Viso biokuro, kurį Lietuvos įmonės galėtų sunaudoti, vertė siekia 40-50 mln. eurų, ir tik trečdalį to sunaudojame.

Lietuvoje žaliavos, tinkančios biokurui, yra begalė. Ir net nekalbame apie didesnius miškų kirtimus, kurie visuomenėje nepopuliarūs, ar kitus sprendimus, kurie kenktų gamtai. Tiesiog reikia pradėti skaičiuoti, kiek žaliavos turime, kiek mums jos reikia, tada žinosime, kiek reikia atsivežti“, – tikina M. Valukynas.

Kad dalis įmonių užsidarė patvirtina ir energijos išteklių biržos „Baltpool“ Biokuro prekybos vadovas Vaidotas Jonutis.

Tiesa, jis pateikia ne tokius dramatiškus skaičius – anot jo, lyginant su praėjusiu šildymo sezonu išnyko vos 6 įmonės, kai tuo tarpu iš viso biokuro rinkoje jų yra apie 120. Vis dėlto, nerimą kelia kiti rodikliai.

„Mes matome, kokios įmonės yra aktyviausios ir kokios pasyviausios, kaip keičiasi aktyvumas. Importuojančios įmonės pradėjo dominuoti, o lietuvišką kurą pardavinėjančios įmonės išstumiamos iš lyderių pozicijų. Įmonei augti šiandien vienintelis būdas yra importuoti, nes vietiniu kuru nepakonkuruosi su baltarusišku“, – dėsto V. Jonutis.

Anot pašnekovo, šiuo metu vienas žmogus sprendžia, ar mums užteks kuro šildymui. Jeigu ir toliau silpnės vietinis verslas, o Aliaksandras Lukašenka nuspręstų politiniais sumetimais nutraukti biokuro eksportą, be biokuro galėtume likti per mėnesį.

Tokia situacija iš esmės kertasi su prieš maždaug dešimtmetį priimta Lietuvos energetinės nepriklausomybės strategija.

„Viskas priklausytų nuo to, kuriuo metų laikotarpiu tai įvyktų. Jeigu eksportą sustabdytų po šildymo sezono, balandžio mėnesį, didelės problemos tai nesukeltų.

Lietuvoje šiek tiek pakiltų kainos ir kitas šildymo sezonas būtų normalus. Nuo balandžio iki spalio yra laiko pasiruošti kitam šildymo sezonui.

Baltarusijai sustabdžius biokuro tiekimą šiandien, manau, kad per mėnesį liktume be kuro.

Vietiniai biokuro tiekėjai yra nusilpę, nepasiruošę žaliavos. Į tiekimo grandinę įskaičiuota tai, kad pavyks atsivežti biokurą iš Baltarusijos. Vienas žmogus realiai sprendžia, ar pas mus užteks kuro ir tas žmogus gyvena ne mūsų valstybėje“, – sakė „Baltpool“ atstovas.

Anot „Litbioma“ atstovų, toks scenarijus nėra hipotetinis, mat Lietuvą per pastarąją savaitę pasiekė žinios, kad baltarusiai nusprendė eksportą laikinai apriboti dėl prastų įvažiavimų į miškus, o mediena nukreipta į vidaus vartojimą.

„Vyksta procesai, apie kuriuos kalbame jau kurį laiką. Trumpuoju laikotarpiu turime rasti atsakymus, kiek VMU gali paruošti žaliavos ir ar gali užtikrinti tinkamą jos prieinamumą miškuose. Šie iššūkiai lems biokuro kainas artimiausiu metu“, – tikino „Litbioma“ vadovė.

„Baltpool“ energijos išteklių biržos Biokuro prekybos vadovas V. Jonutis teigia, kad vienas iš sprendimo būdų – Šilumos gamybos įstatyme numatomos įvežamo biokuro apribojimai. Tačiau galimi ir kiti keliai.

Anot jo, dar šiais metais tikimasi panašios sistema, kuri veikia su kitomis kuro rūšimis, pavyzdžiui, benzinu. Tokios sistemos tikslas – galimybė atsekti kuro kilmę.

„Jeigu kuras importuojamas iš kitos valstybės, automatiškai viskas užfiksuojama Valstybinėje mokesčių inspekcijoje ir prekyba kuru atsekama.

Panašią sistemą reikia kurti ir biokuro rinkoje. Ji leistų užfiksuoti importą iš kitų šalių ir biokuro judėjimą šalyje, galbūt ir išvažiavimą iš šalies“, – tikina V.Jonutis.

Jis skaičiuoja, kad biokuro 2020 m. buvo importuota 1 mln. tonų, t.y. apie 10 tūkst. vagonų. Tai reiškia, kad reiktų sukontroliuoti 50 vagonų biokuro per dieną.

Šį iššūkį, anot V. Jonučio, Lietuva turės spręsti bet kokiu atveju, net jei importo apribojimai ir nebus įvesti – tą reikės daryti pagal Europos Sąjungos direktyvą dėl atsinaujinančių energetikos šaltinių panaudojimo.

„Ši direktyva numato, kad biokuras turi būti iš tvarių šaltinių. Tvarumas apima daugiau nei vien tik jo kilmę, bet ir tokius niuansus koks miškas nukirstas, kada jis buvo nukirstas, ar ta teritorija nėra saugoma aplinkosaugos požiūriu.

Tai turės atsirasti kažkokioje sistemoje, nes priešingu atveju jis nebus tvarus“, – pasakoja jis.

„Baltpool“ Biokuro prekybos vadovo teigimu, sprendžiant problemą per aplinkosaugos prizmę būtų pasiekiami teisingesni tikslai nei tiesiog apribojant baltarusiško biokuro importą.

Jau dabar įmonės, išmetančios į atmosferą anglies dvideginio dujas (CO2), turi įsigyti aplinkos taršos leidimus – galioja principas „teršėjas moka“. Šio principo turėtų būti laikomasi ir biokuro rinkoje.

„Iš toliau atgabentas kuras palieka didesnį CO2 pėdsaką. Jeigu biokuras atvažiavo iš toli, tiekėjas turėtų už tai sumokėti kompensaciją pirkėjui, nes pirkėjas vėliau už tai turės įsigyti aplinkos taršos leidimą.

Manau, kad tokia sistema sutvarkytų viską, nes paskatintų biokurą vežioti kuo mažesniais atstumais“, – tikina V. Jonutis.