Tačiau biotechnologijų srityje dirbantys verslininkai ir mokslininkai sako, kad ateityje augimas turėtų būti dar spartesnis, o pandemija, žaliasis Europos Sąjungos kursas ir ES Atsigavimo ir atsparumo fondo finansavimas galėtų tapti postūmiu sparčiam Lietuvos biotechnologijų sektoriaus šuoliui.
„Globalus biotechnologijų sektorius iki 2024-ųjų, skaičiuojama, augs vidutiniškai po 8 proc. kasmet, o atskirose srityse, tokiose kaip skaitmeninės biotechnologijos, augimas gali siekti ir po 50 proc. kasmet.
Lietuvoje šis šuolis gali būti dar spartesnis, nes turime didžiulį potencialą, pirmiausia mokslinį, kurio kol kas deramai neišnaudojame“, – sako Lietuvos biotechnologų asociacijos (LBTA) prezidentas Tomas Andrejauskas.
LBTA vienija 21 biotechnologijų bendrovę, kurioje 2019 m. dirbo daugiau nei 1700 žmonių, bei 7 mokslo ir studijų įstaigas. Asociaciją sudarančių įmonių apyvarta 2019 m. siekė 680 mln. eurų, o kiekvienas darbuotojas sukūrė 0,4 mln. eurų pajamų.
Skaičiuojama, kad proveržiui pasiekti iki 2030 m. į šalies biotechnologijų sektoriaus inovacijas valstybei reikėtų investuoti bent 200 mln. Eurų, o kartu su verslo investicijomis tai sudarytų gerokai virš 300 mln. eurų.
Tai leistų nuo dabartinių 1,5 proc. iki 5 proc. padidinti sektoriaus indėlį į Lietuvos BVP iki 2030 metų.
„Šalies biotechnologijų sektorius jau šiandien yra pasirengęs investuoti ir įgyvendinti didelę pridėtinę vertę kuriančius inovacijų projektus, tačiau proveržiui reikia aiškios valstybės strategijos, didesnių investicijų į inovacijas ir sistemos, užtikrinančios verslo ir universitetų bendradarbiavimą“, – sako LBTA prezidentas.
Tarp projektų, kuriuos įgyvendinti siekia Lietuvos biotechnologijų įmonės ir universitetai yra Biotechnologijų MTEP ir virusologijos centro, Genų terapijos centro, Metabolinės inžinerijos ir biomolekulių sintezės tyrimų ir eksperimentinės plėtros ir gamybos centro su inkubavimo paslaugomis įkūrimas.
„Sektoriaus skaičiai – ir sukuriamos pridėtinės vertės, ir augimo, ir eksporto – yra įspūdingi, tačiau su valstybės palaikymu tikrai galėtume plėstis kur kas greičiau“, – sako prof. Vladas Algirdas Bumelis, kurio valdoma įmonė „Northway Biotech“ ką tik atidarė dukterinę įmonę Bostone, JAV, į kurią jau investavo beveik 40 mln. eurų.
„Lietuvos biotechnologijų srities mokslininkų vykdomi tyrimai ir pasiekimai yra aukščiausio tarptautinio lygio, tačiau kol kas iš to universitetams sunkiai pavyksta gauti pajamų iš intelektinės nuosavybės, panaudotos mokslininkams kartu su verslu kuriant produktus rinkai.
Strateginis fokusas į svarbiausius sektorius, įskaitant ir biotechnologijas, turi būti išlaikomas tiek fundamentinių mokslų finansavime, tiek taikomųjų mokslų finansavime, kad ilgalaikės valstybės investicijos į mokslą užtikrintų pajamas, kurios padės išlikti biotechnologijų mokslo priešakinėse linijose,“ – apie verslo ir mokslo bendradarbiavimo perspektyvą sako Vilniaus universiteto prorektorė prof. Edita Sužiedėlienė.
Kliūčių – ne viena
Lietuvos biotechnologijų įmones vienijančios verslo asociacijos kartu su penkiais mokslinius tyrimus vykdančiais universitetais kreipėsi į valstybės institucijas, siūlydami, kaip dirbant strategiškai ir sistemingai paversti biotechnologijų sektorių vienu iš sėkmingiausių Lietuvos ekonomikos variklių. Kreipimesi išskiriamos penkios pagrindinės kliūtys, kurios pristabdo tolimesnę sparčią sektoriaus plėtrą.
Pirmiausia, aiškios biotechnologijų sektoriaus strategijos nebuvimas. „Sektoriui reikia atskiros strateginės inovacijų programos, kurios rėmuose būtų nustatytos perspektyvios tematikos, kuriose kartu dirbtų verslas ir mokslas, kurtų komerciškai sėkmingus taikomojo mokslo produktus, atitinkančius ES žaliąjį kursą bei skaitmenizaciją“, – sako profesorius V.A.Bumelis.
Iš esmės popierinėse strategijose Lietuva jau yra pasirinkusi 6 sumanios specializacijos sritis, kurių viena įvardijama kaip gyvybės mokslai, apimantys biotechnologijas. Tačiau iki šiol nebuvo taikoma vadybos sistema, kuomet viena sumanios specializacijos sritis būtų prižiūrima ir finansuojama per vieną stambią ilgalaikę strateginę programą, kurios rėmuose būtų ir skirstomas finansavimas specializacijos sektoriaus priemonėms bei sekami viso sektoriaus sėkmės rodikliai.
Itin fragmentuotas sektoriaus finansavimas, apimantis tik dalį inovacijos proceso – tai galima įvardinti kaip antrąją problemą, kurią reikėtų skubiai spręsti. „2020 m. valstybė kofinansavo 91 biotechnologijų srities projektą, kurių vertė viršijo 86 mln. Eur. Iš jų 31 mln. buvo įmonių lėšos, tad vidutiniškai projektui skirta 600 000 eurų. Tai nėra tie pinigai, kurie lemtų esminį šuolį tokioje investicijoms imlioje srityje kaip biotechnologijos“, – pastebi T. Andrejauskas.
„Tarkime, įmonei pavyko gauti 600 000 eurų pradinėje produkto kūrimo stadijoje, tačiau vėlesnės stadijos darbams valstybė atitinkamu metu finansavimo priemonės nesukūrė – kas nutiko su kurtu produktu ir iki tol išleistais 600 000 eurų? Tikėtina, viskas liko tik popieriuje“, – pastebi T. Andrejauskas.
Moksliniais tyrimais paremtos inovacijos (R&D), ypač biotechnologijų sektoriuje, yra brangios, bet neišvengiamai reikalingos naujiems produktams kurti, norint kad šis Lietuvos verslo sektorius nuolat išlaikytų pozicijas tarptautinėje biotechnologijų eksporto rinkoje.
„Jei norime Lietuvoje reikšmingai padidinti taikomojo R&D apimtis, vienintelis tai padaryti būdas yra sukurti tokią paskatų sistemą, kuri padėtų susikurti stiprioms vietinėms įmonėms, kurias vėliau būtų galima parduoti globaliems žaidėjams tolimesnei plėtrai, kaip tai nutiko su „Fermentu“ arba „Sicor Biotech“.
Dabar sektoriuje kuriasi nemažai startuolių, tačiau vien startuoliai sukurti 5 proc. BVP nėra pajėgūs – reikalinga sėkmingus naujus verslus nuolat stiprinti ir taip sukurti didesnes eksportuojančias įmones, kurios pritrauks užsienio partnerius ir investuotojus“, – trečiąją kliūtį įvardina profesorius V.A.Bumelis.
Finansavimas tokių įmonių inovacijoms turi būti tęstinis ir ilgalaikis, nes naujo produkto kūrimas biotechnologijų sektoriuje gali užtrukti ir penkis metus.
Kalbant apie startuolius, Lietuvos biotechnologijų sektoriui labai trūksta atskiros akseleravimo programos ir jaunų įmonių inkubavimo pajėgumų.
„Kasmet šalyje įsisteigia kelios dešimtys biotechnologijų startuolių, kurie turi puikią technologinę kompetenciją, tačiau stokoja komercializavimo įgūdžių ir laboratorinės inkubavimo infrastruktūros, kurioje galėtų kurti ir testuoti savo inovacijas“, – ketvirtąją biotechnologijų sektoriaus augimo kliūtį įvardija T. Andrejauskas.
Naujai įmonei iš pradžių nereikia didelių gamybinių pajėgumų, bet reikia prieigos prie įrangos ir mokslininkų bei produktų komercializavimo kompetencijų. Jei tokius inkubatorius ir akseleratorius operuotų verslo ir mokslo kartu valdomos organizacijos, visos reikalingos dedamosios veiktų sklandžiai ir sukaupta patirtis nebūtų išbarstoma.
Mokslo ir verslo bendruomenė taip pat ragina pašalinti ir penktąją kliūtį – siūlo peržiūrėti inovacijų vadybos sistemą, o mokslu grįstų inovacijų finansavimo priemones organizuoti per verslo ir universitetų konsorciumus.
Jie padėtų vykdyti projektų atranką ir priimtų sprendimus dėl projektų tęstinumo, taikant biotechnologijų versle pasiteisinusią „vartų“ (stage-gate) metodiką. Ši sistema leistų efektyviai įgyvendinti realius projektus, o potencialo nebeturinčius – laiku sustabdyti, taip sutaupant lėšų naujiems projektams.
Tokiu būdu organizuodama inovacijų finansavimą valstybė galės būti tikra, jog ji investuoja į realius ir gyvybingus projektus.
Šis modelis taip pat padėtų stiprėti Lietuvos universitetams, nes nuolat ir sistemingai dalyvaudami bendruose su verslu projektuose, jie įgytų verslumo kompetencijas ir taip užsitikrintų taip reikalingą tęstinį papildomą pajamų srautą iš sukurtos intelektinės nuosavybės.
