Anot jos, kaimo parduotuvėje rimtesnė problema net ne didesnės maisto kainos, o asortimentas: stinga šviežių daržovių, mėsos, dažnai trūksta duonos. „Juokaujame, kad žmonių – 200, o batonų atveža 20. Čia su humoru, bet duonos ypač savaitgalį dažnai nebūna. Apie šviežias daržoves, vaisius net nekalbu“, – kalbėjo moteris.
Iki judėjimo ribojimų ji panašiai kartą per savaitę vykdavo apsipirkti į miestą – Šiaulius, Radviliškį arba Pakruojį. Tačiau dabar net ir vykdama į Pakruojį ji pasakojo susidūrusi su problemomis.
„Maniau – nieko tokio, juk esu savo savivaldybės ribose. O pareigūnė man liepė apsisukti. Pasakiau, kad reikia į vaistinę. Į vaistinę leido, bet prigrasino, kad jei užsuksiu į parduotuvę, būsiu nubausta. Beje, į vaistinę mane netgi palydėjo“, – su kokiais absurdais dėl judėjimo ribojimų susiduria pasakojo Jolanta.
Į Ispaniją leidžia, į sodybą – ne
Judėjimo ribojimas kerta net ir griežtojo karantino sąlygomis galintiems veikti verslams. Pavyzdžiui, kaimo turizmo sodybos gali priimti svečius, tačiau tokia galimybė iš esmės – teorinė, nes praktiškai klientai negali atvykti.
Kaip portalui lrytas.lt sakė Lietuvos kaimo turizmo asociacijos prezidentė Agnė Vaitkuvienė, šis karantinas – sunkesnis nei pernai metų pavasario.
„Tai labiausiai susiję su judėjimo ribojimais, nes kaimo turizmo sodybos yra kaimuose, miškuose, rajonuose, o pagrindiniai klientai, kurie nori išvažiuoti pailsėti, gyvena didžiuosiuose miestuose ir to padaryti negali. Matome neteisybę – teoriškai išskristi ilsėtis į Ispaniją gali, o nuvažiuoti ilsėtis į sodybą Molėtų rajone – jau nebe“, – sakė A.Vaitkuvienė.
Ji tikino, kad sodybų šeimininkai pasiruošę saugiai priimti svečius – to išmoko per pirmąjį karantiną, kai žmonės atvykdavo ir saviizoliacijai. Tačiau, kaip sakė pašnekovė, tuo metu tai buvo pakankamai saugu, o dabar – jau nebe.
„Čia jau net nebe verslo klausimas – žmonių psichologinė būklė kuo toliau, tuo prastesnė. Nuo to, kad viena šeima apsistos namelyje kaimo turizmo sodyboje ar ta pati viena šeima nueis į pirtį, tikimybės užsikrėsti nepadidins. Vien žinojimas, kad nesi uždarytas ir gali išvažiuoti, daug duoda“, – svarstė asociacijos prezidentė.
Anot jos, šiuo metu dauguma sodybų užsidariusios – imti patentą ir šildyti patalpas, kai negali sulaukti klientų, paprasčiausiai neverta. Gali atvykti tik labai nedidelė dalis žmonių – tie, kurie yra komandiruotėje, o tokių klientų turi vos keletas sodybų.
Vietinių per mažai
Vasario 1-ąją Vyriausybė leido pradėti veikti atviriems slidinėjimo centrams. Tačiau dėl vis dar nepanaikinto judėjimo tarp savivaldybių toli gražu ne visos trasos pasinaudos palengvinimu.
Viena tokių – ant Kalitos kalno Anykščiuose.
„Mes neplanuojame atsidaryti, nes tarp savivaldybių liko judėjimo apribojimas, o pas mus slidinėjančių vietos gyventojų nebus daug“, – naujienų agentūrai BNS sakė Anykščių rajono savivaldybės administracijos direktorė Ligita Kuliešaitė.
„Tokiems kaip mūsų – mažesniems centrams – kol kas imtis veiklos nuostolinga. Tai aktualu gal Vilniui“, – pridūrė ji.
Kad leidžiama slidinėti tik tos pačios savivaldybės gyventojams, kurioje yra slidinėjimo centras, apgailestavo ir Lietuvos žiemos sporto centro Ignalinoje direktorius Bronislavas Cicėnas.
„Jeigu Vilniuje klientų netrūks visą laiką, tai rajone, manau, darbo dienomis mes pritrūksime klientų, – BNS kalbėjo centro vadovas. – Visuomet atvažiuodavo gretimų savivaldybių gyventojų: iš Visagino, Zarasų, Utenos, tada ir iš Kauno, Vilniaus. Nežinau, ar užteks mums klientų“.
Direktoriaus teigimu, dar vienas trūkumas – draudžiama inventoriaus nuoma. Jį centras būtų pasiruošęs ir papildomai dezinfekuoti.
Abejoja, ar Lietuva išlaikys egzaminą
Ekonomistas Žygimantas Mauricas teigė, kad judėjimo ribojimai būtent regionams, kurie priklauso nuo pinigų srauto iš didžiųjų miestų, kelia didžiausią iššūkį. Tiesa, yra sektorių, kurie verčiasi gana gerai, tarkime, kaimo parduotuvės.
„Bet slidinėjimo centrams nėra didelės prasmės atsidaryti, nes daugiausia jų klientų būdavo iš didžiųjų miestų. Keliaudamos šeimos galėtų apsistoti kaimo turizmo sodybose – jei žmonės nesimaišo su kitais namų ūkiais, rizika, mano vertinimu, yra nedidelė.
Bet, matyt, tai jau pasitikėjimo žmonėmis klausimas. Pažiūrėkime, ką turime kitose šalyse: Švedija – ekstremalus pavyzdys, Estija taip pat linkusi labiau į Skandinavijos pusę – daugiau pasitiki žmonių sąmoningumu. Bet ir Italija jau paskelbė, kad laisvina ribojimus – atidaro Koliziejų, didžiąją dalį muziejų ir kitų veiklų. Mes šiuo atveju Europos kontekste išsiskiriame kaip turintys vienas griežčiausių priemonių“, – kalbėjo ekonomistas.
Pasak pašnekovo, pavasarį, kai karantinas buvo įvestas tarsi kirviu nukirtus, jį buvo įmanoma pateisinti – tuo metu buvo galybė nežinomųjų.
Tačiau vėliau informacijos buvo sukaupta daugiau. Netgi Pasaulio sveikatos organizacija pasakė, kad karantinas – kraštutinė priemonė ir turėtų būti taikoma, kai situacija nebevaldoma.
„Bet, nežiūrinti to, bent jau Rytų Europoje, įskaitant ir Lietuvą, buvo nuspręsta įvesti gana griežtą karantiną. Tai mane nustebino. Bent jau nematau didelės diskusijos, kokie sektoriai pavojingiausi. Ir vėl buvo nukirsta kirviu. Vadinasi, per pusmetį nieko neišmokome ir grįžome ten, kur buvome, bet tąkart buvome labai trumpai“, – komentavo Ž.Mauricas.
Deja vu jausmas
Tačiau, jo nuomone, nepasitikėjimas žmonių sąmoningumu gali sukelti labai neigiamus reiškinius. Ir, kaip sako pašnekovas, nėra garantijų, kad Lietuva šitą egzaminą išlaikys.
„Tampu labiau pesimistas. Per 2009 m. krizę darėme didžiąją dalį tų dalykų, kuriuos reikėjo daryti – reikėjo konsoliduoti biudžetą. Bet mums nepavyko to padaryti, nes Estijoje mokesčių ir bendrojo vidaus produkto santykis po mokesčių tarifų pakėlimo išaugo, o Lietuvoje sumažėjo. Ir mažesnis jis buvo ilgą laiką, todėl eurą paskutiniai įsivedėme ir diržų veržimosi periodas buvo žymiai ilgesnis nei Estijoje. Atsiranda deja vu jausmas – manau, kad galime nusipjauti šaką, ant kurios sėdime“, – svarstė pašnekovas.
Ž.Maurico manymu, uždarydami ekonomiką galime sulaukti ilgalaikių pasekmių: gali sušlubuoti pasitikėjimas valstybe, valdžios institucijomis, nes yra tokių reikalavimų, kurių žmonės nesupranta. Tuomet jų nebesilaiko, atsiranda šešėlinė ekonomika. „Pažiūrėkite, kiek gražiai apsikirpusių vaikšto“, – sako jis.
Ekonomistas teigia, kad po truputį lipame ant to paties grėblio – jei žmonės nebepalaiko draudimų, todėl ir jų poveikis mažesnis, atsiranda pasipiktinimas dėl verslų diskriminacijos.
„Tikėtina, kad kurį laiką dar gyvensime su virusu. Kai apribojimai – riboti laikotarpio ir yra suprantama jų skuba, žmonės susimobilizuoja. Dabar jau, matyt, prasidės bruzdėjimas. Kadangi nesimato šviesos tunelio gale, atsiranda daugiau nepasitenkinimo, lindimo į šešėlį ir tai diskredituoja visą idėją. Nėra sutarimo, kur mes einame – kas bus, jei atlaisvinus karantiną atvejų skaičius vėl padidės?“ – klausė banko atstovas.
Išėjo į gera
Priminsime, kad judėjimo ribojimai tarp savivaldybių Lietuvoje atsirado pernai metų gruodžio 16 d.
O štai Estijai sprendimas nesugriežtinti karantino išėjo į gera: mirčių skaičius pernai, lyginant su 2019 metais, išaugo 3,2 proc., kai tuo metu Lietuvoje – 13,5 procento.
Pasak Ž.Maurico, Estijoje, priešingai nei Lietuvoje, antrojo karantino metu veikė ne maisto prekių parduotuvės bei daugelis kitų verslų.
Pavyzdžiui, nuo sausio 18 dienos Estijoje leista atsidaryti restoranams ir kavinėms (tiesa, tik nuo 6 val. ryto iki 7 val. vakaro), muziejams bei daliai laisvalaikio paslaugas teikiančių įmonių.
Be kita ko, kaip pastebi ekonomistas, Estijoje nėra reikalavimo dėvėti kaukes lauke ir nėra suvaržymų judėti šalies viduje.
