Apie tai „Žinių radijo“ laidoje diskutavo viešųjų ryšių ekspertas Mindaugas Lapinskas ir politikos apžvalgininkas Liutauras Ulevičius.
– Mindaugai, ar jums teko naudotis kokiu nors „blatu“?
– Nelabai prisimenu, kada tai buvo, gal sovietiniais laikais... Bet jeigu paprašytume žmonių pateikti 10 argumentų, kodėl jiems reikia skiepo, manau, kiekvienas tokių rastų: reikia važiuoti į užsienį, reikia dirbti su klientais, vaikščioti į susitikimus, turi astmą ir visa kita.
– Čia yra viena pusė. Kita pusė, kai paskambina pažįstamas gydytojas ir sako, kad liko skiepų, siūlo atvažiuoti, pasiskiepyti. Kiek žmonių pandemijos akivaizdoje to atsisakytų? Kaip manai, tai yra sovietmečio palikimas?
– Čia yra du niuansai: nelygybė ir skirtingo lygio priėjimas prie resursų, šiuo atveju, skiepų.
– Anksčiau tai vadinome deficitu.
– Bet deficitas yra svarbus, nes, kai vartojame žodį „blatas“, kalbame apie vertybes, kurių kiekis yra ribotas ir priėjimas prie jų labai sudėtingas. Ar tai sovietiniai žali žirneliai, ar skiepai nuo kovido, kai nėra legalių būdų prie jų prieiti, tada ir atsiranda „blatas“.
– Liutaurai, gal didelio nusikalimo nėra? Anksčiau ar vėliau visa populiacija vis tiek turės pasiskiepyti.
– Naudotis pažintimis yra gerai, visada naudojamės ir tai natūrali socialinės visuomenės sudėtinė dalis. Bet, jeigu kažkas neteisingai taiko taisykles ir kažkam suteikia pirmenybę prieš kitus, išeina taip, kad jie pasinaudoja savo padėtimi. Čia tampa vos ne prekyba poveikiu.
Tarkime, skiepų atveju, nors ministerijos sudaryta tvarka ar eiliškumas yra vienokie, gydytojas ar sprendimus priimantis administratorius randa kokį nors būdą savo draugą paskiepyti anksčiau. Pavyzdžiui, buvo Anykščiuose uždaryta sanatorija ir jos darbuotojai įtraukti į aukštesnį lygį, anksčiau skiepijami. Čia jau yra korupcijos požymis.
– Tai rodo, kad nepasitikima valstybės tvarka. Visada galima ginčytis, kodėl kraujo vėžiu sergančius skiepija pirmiau, o ne visus sergančius vėžiu, kodėl virš 65 metų, o ne virš 70-ies...
– Ginčytis galima, bet jeigu nesiginčyji, o tiesiog pasinaudoji savo užimomis pareigomis ir priimi kitokį sprendimą nei numato tvarka, tai jau pažeidimas.
Pažintis – nėra nusikaltimas. Problema atsiranda tada, kai sąmoningai pažeidžiama nustatyta tvarka kažkokio pažįstamo naudai. Tai suponuoja, kad atgal bus gaunama kažkokia nauda – pakvies į medžioklę, gaus bilietus į rungtynes. Tai – baudžiamosios teisės dalis.
– Mindaugai, grįžtant prie to, kad pažintys buvo, yra ir bus. Tai jeigu geras draugas kviečia pasiskiepyti, pasidaryti tyrimus, gauti bendrabutį be eilės, ką tokiu atveju daryti?
– Yra žmogus, kuris gauna „blatą“, o kitas – kuris siūlo. Tikriausiai žmones sunku įtikinti, kad jie daro kažkokį nuskaltimą ar pažeidimą, nes nemato, kas po to nukenčia. Iš kur tu žinai, kiek tų skiepų buvo?
Bet iš žmogaus, kuris tai duoda, perspektyvos, čia jau, ko gero, yra pažeidimas ar netgi nusikaltimas.
Paradoksas – šitas poreikis atsiranda būtent iš pirmųjų žmonių, kurie ieško galimybių. Tikrai abejoju, ar realiame gyvenime yra tokių žmonių, kaip koks ligoninės tiekimo skyriaus viršininkas, kuris pasideda ampulę, atsiverčia telefonų knygą ir skambina draugams, siūlydamas pasiskiepyti be eilės.
Tačiau pasikeitė socialinis aspektas. Sovietiniais laikais turėdamas „blatą“ galėjai įstoti į prestižinę specialybę ar gauti kažkokių produktų. Tada jauteisi socialiai pateptas ir geresnis negu kiti, tuo labai didžiavaisi ir drąsiai apie tai kalbėdavai. Šiais laikais pasiskiepiję žmonės tikriausiai į „Facebooką“ nerašo ir nesididžiuoja, kad jie gavo priėjimą ir susirado sau gerą skiepą anksčiau.
– Liutaurai, kaip paprastas žmogus pakliūva pas gydytoją? Jis skambina į poliklinikos registratūrą, jam vizitą duoda po dviejų savaičių. Jeigu žmogus turi draugą gydytoją, jis skambina jam ir sako, kad serga. Daktaras priima jį jau rytoj ar poryt. Kiek toks elgesys sistemai skausmingas?
– „Blatas“ visais atvejais susijęs su visuomeniniu gėriu arba tam tikru sistemos skirstomu turtu, privalumais, privilegijomis. Visa problema su skiepais ir sveikatos sistemos prieinamumu yra ta, kad teisėtumą ar neteisėtumą lemia informacijos turėjimas ar neturėjimas.
Tarkime, gydytojas per dieną gali priimti 8 pacientus, bet dienos eigoje paaiškėja, kad septintas pacientas neateina, lieka laisva vieta, galima ją užpildyti. Daugelis potencialių septintų pacientų nežinos, kad gali ateiti, o kažkas tą informaciją turės.
Informacijos turėjimo pirmenybė yra biurokratinio mechanizmo lėtumo ar klaidos rezultatas. Lankstus pažinčių išnaudojimas iš dalies kompensuoja biurokratinio mechanizmo ydingumą.
Kalbant apie skiepus, turime šešto skiepo problemą. Pagal visas metodikas, iš vienos ampulės – 5 skiepai. Šeštam, iš esmės, užtenka, bet pagal tvarką jo naudoti negalima. Tada, kai penkis paskiepija ir lieka šešta dozė, gydytojas sprendžia, ką su ja daryti: ar pilti ją į unitazą, ar panaudoti.
– Izraelyje tai daroma: yra penki skiepai, bet šeštą gali gauti gyvoje eilėje laukiantys žmonės.
– Čia ir atsiranda informacijos turėjimo klausimas. Jei gydytojas skambina ir sako, kad turi likusių dozių, gali atvažiuoti, pasiskiepyti, tada gal važiuoji ne tu pats, o atsiunti savo kaimyną senuką, kuriam rizikos faktorius yra kur kas didesnis.
– Sako, kad korupcija 30 proc. pabrangina paslaugas. Iš kitos pusės, gydytojas gali nekeisti eilės, o atlikti kitus darbus greičiau ir tada priimti savo draugą, arba tai gali padaryti po darbo valandų. Bet mes vis tiek tai traktuosime kaip rafinuotą korupciją.
– Manyčiau, kad skirtumas atsiranda tada, kai savivaldybės pareigūnas ar gydytojas daro gerą darbą draugui, nesitikėdamas gauti ką nors atgal. Tai vertinčiau nuolaidžiau. Teoriškai „blatas“ neturi nieko žalingo, bet praktika rodo, kad daugeliu atveju „blato“ gavėjas ar visuomeninį gėrį skirstantis žmogus tikisi grąžos.
– Mindaugai?
– Dar vienas aspektas – kartos. Pavyzdžiui, visi kalėjimo sukčiai skambina telefonu ir siūlo tą patį korupcinį elementą – sūnus, kurio net nėra, padarė avariją ir tu turi sumokėti. Žmogui, kuris sulaukia tokio skambučio, net nekyla klausimas, kodėl jis turi policijai mokėti. Jis galvoja: „O, pasirodysiu gudrus ir išpirksiu žmogų.“ Vyresnė karta yra imlesnė šiems dalykams.
Jeigu kalbėtume apie jaunus žmones, kaip jie nori arba priima „blatą“, ko gero, kiekvienas iš mūsų esame matę socialiniuose tinkluose, kai žmonės klausia, ar kas turi pažįstamų, dirbančių „Telia“ ar kitur. Tokiu atveju žmogus galvoja, kad visi žiopliai ir gaus eilinę paslaugą, o jis gaus geresnę.
Aš pažįstu restoranų savininkų, kurie eidavo į tam tikras parduotuves, nes pažinojo mėsos išpjaustytoją. Ta mėsos išpjaustytoja, kai pjaudavo kokią mėsos dalį, pažįstamiems išpjaudavo geresnę dalį. Tai kur čia pažeidimas? Gal čia vis tik draugystė?
– Liutaurai, ar „blatas“ yra mokančių suktis žmonių privilegija?
– „Blatas“ atsiranda iš to, kad kažko trūksta. Jeigu tiekimas būtų užtikrintas, „blato“ nereikėtų. Ar visuomeninis, valstybinis mechanizmas sugebės kada nors panaikinti tą trūkumą ar deficitą? Ne, nesugebės.
– Mindaugai, ar reikia kilti į kovą? Būkime žmonės ir nesinaudokime pažintimis, neskambinkime draugams, net jei ištiko bėda ir reikia atvežti vaistų. Geriau kvieskime greitąją.
– Iš kur atsiranda noras paskambinti kokiam draugui, jei jis žino gerą odontologą ar chirurgą? Ko gero, parekomenduotas chirurgas į tave kitaip nežiūrės. Jis atliks savo darbą, tiesiog jį bus kažkas informavęs, kad šitas žmogus ateis.
Poreikis tokiems reikalams ateina iš to, kad žmonės nepasitiki aplinka, savimi ir galvoja, kad visi aplink esantys ruošiasi jį apgauti. Atsirandant drąsesniam pasitikėjimui savimi ir požiūriui į ateitį, tie skambinėjimai ir prašymai pažįstamų padėti galbūt išnyks.
