Pasak D.Vedricko, reikia iš esmės keisti viešųjų pirkimų DNR, nes šiuo metu orientuojamasi į jų procedūras, o ne rinkos analizę.
– Ką darysite kitaip nei prieš jus dirbę tarnybos vadovai?
– Aš nenorėčiau sakyti, kad planuoju daryti kažką kitaip. Man svarbiau įsivardinti, ką aš norėčiau padaryti, kur link judėti. 2021 metais kertinės tarnybos veiklos kryptys būtų viešųjų pirkimų švieslentės sukūrimas, pirkimų dokumentų skaitmenizavimas ir standartizavimas, taip pat labai didelė orientacija į sistemos dalyvių kompetencijų plėtrą.
Tai yra kertinės pozicijos, kur tarnyba planuoja prisiimti lyderystę. Žinoma nereikia užmiršti ir kitų sričių, tokių, kaip metodinės pagalbos, įvairių poįstatyminių teisės aktų rengimas, tos pačios viešųjų pirkimų kontrolės.
– Viešųjų pirkimų švieslentė. Kas tai yra?
– Švieslentę galimą suprasti kaip savotišką šviesoforą, kai perkančiosioms organizacijoms bus suteiktas tam tikras reitingas. Kaip mes jį suteiksim? Pasibaigus metams, taip pat kas ketvirtį VPT teikia ataskaitas, kaip sekasi perkančiosioms organizacijoms vykdyti pirkimus – kokius rodiklius pasiekiame ir kaip tai padarome, tačiau tai būna vertinimas valstybės mastu.
Šiuos rodiklius į valstybinį vertinimą atneša konkrečios organizacijos, tai mano noras yra padaryti, kad atskira perkančioji organizacija galėtų įsivertinti ir pamatyti, koks yra jos indėlis į tą valstybinį rodiklį. Kaip jai sekėsi pasiekti tų tikslų.
Yra noras tą švieslentę padaryti etapais. 2021 metų pirmąjį pusmetį planuojame padaryti 2018-2020 metų apžvalgą, antrąjį pusmetį planuojame atlikti programavimo darbus, o nuo 2022-ųjų startuoti su tikrąja viešųjų pirkimų sistemos rodiklių švieslente.
– Tarkim, konkrečiai perkančiajai organizacijai jūsų švieslentėje užsidega raudona šviesa. Ką tai konkrečiai reiškia?
– Tai reiškia labai daug. Šiuo metu daugeliui organizacijų vadovų nėra nustatomi kriterijai, susiję su tam tikrų viešųjų pirkimų rodiklių pasiekimu. O tuomet atsiras galimybė tuos rodiklius „nunešti“ iki perkančiųjų organizacijų vadovų, iki pirkimų komisijų, iki atskirų valstybės tarnautojų atsakingų už viešųjų pirkimų vykdymą.
Tokiu būdu galėsime sukurti piramidę – nuo darbuotojo, vykdančio pirkimus, iki valstybei svarbių rodiklių pasiekimo, kad būtų labai aiški atskaitomybė ir matytųsi kiekvienos perkančiosios organizacijos indėlis siekiant valstybės užsibrėžtų tikslų.
– Lietuvoje yra apie keturi tūkstančiai viešuosiuose pirkimuose galinčių dalyvauti perkančiųjų organizacijų. Jūsų nuomone, šis skaičius yra optimalus ar vis dėlto per didelis?
– Žinoma, siekiant efektyvumo viešuosiuose pirkimuose ir tam tikros valstybės ambicijos turime suvokti, kad reikia apmokyti keturių tūkstančius perkančiųjų organizacijų darbuotojus. Skaičiuojant ir darbuotojus, kurie vykdo pirkimus, jų yra per 10 tūkstančių, o iš viso šiame procese dalyvauja apie 16 tūkst. žmonių. Ar valstybė pajėgi tą kokybiškai padaryti? Turbūt, kad ne.
Todėl turime tokią situaciją, kad valstybės užsibrėžtų rodiklių nepasiekiame. Yra pasiūlytos Prezidento pataisos Viešųjų pirkimų įstatymui, kuriomis siekiama daryti pokytį perkančiųjų organizacijų skaičiuje, būtent centralizuojant pirkimus.
– Mano žiniomis, Lietuvoje apskritai iki šiol nėra nustatyti viešųjų pirkimų specialistui būtini įgūdžiai ir žinios, todėl apie 70 proc. pirkimų procedūrų atlieka specialistai, kuriems ši funkcija yra tik papildoma ir tik apie 10 proc. specialistų atlieka tik su viešaisiais pirkimais susijusias funkcijas. Kaip jūs nusiteikęs keisti šią situaciją?
– Deja, bet šiai dienai turime tokius rezultatus. Kaip mes norime tai pakeisti? Aišku, viskas vyks etapais. Šiemet planuojame patvirtinti viešųjų pirkimų specialistų mokymo tvarką.
Jeigu Seimas pritars Viešųjų pirkimų įstatymo pakeitimams, galbūt nuo kitų, o gal nuo 2023 metų prasidės viešųjų pirkimų specialistų tam tikras atestavimas, tuomet perkančiosios organizacijos sudarydamos pirkimų komisijas į jas turės įtraukti bent vieną specialistą, turintį atitinkamą sertifikatą.
– Užsiminėte apie praėjusį pavasarį prezidento pateiktas Viešųjų pirkimo įstatymo pataisas. Ar jų pakaktų, kad viešųjų pirkimų sistema Lietuvoje pradėtų veikti skaidriau ir efektyviau?
– Turbūt niekada neturėsime situacijos, kad priimtas teisės aktas nebūtų keičiamas. Žinoma, prezidento siūlomos pataisos yra labai ambicingos, jos paliestų praktiškai visus viešo pirkimo procesus – pradedant planavimu, vykdymu ir baigiant kontrole.
Tačiau svarbu yra ir tai, kaip valstybė tą įstatymo paketą įgyvendins, kaip jį priims perkančiosios organizacijos. Ar tai bus daroma formaliai, ar siekiant pokyčio ir tikslo? Pastaruoju atveju, labai svarbu nusistatyti tinkamus rodiklius, turėti dinaminį jų procesą ir operatyviai vertinti, kaip mums sekasi. Ir jeigu kažkur nesiseka, ieškoti priežasčių ir jas labai greitai šalinti.
– VPT vadovu dirbate jau antras mėnuo, kokios, Jūsų nuomone, yra didžiausios ydos viešųjų pirkimų sistemoje?
– Mano nuomone, svarbiausia – yra nepakankamos viešųjų pirkimų kompetencijos. Perkančiosios organizacijos, o kartu ir valstybė nepakankamai išnaudoja įstatymų teikiamas galimybes tiek dėl preliminariųjų sutarčių, tiek dėl dinaminių pirkimų sistemų taikymo, nes šie institutai leistų supaprastinti įprastinių, kasdieninių viešųjų pirkimų vykdymą, o perkančiosioms organizacijoms leistų susitelkti į sudėtingesnius pirkimus.
Iš esmės reikia keisti viešųjų pirkimų DNR, nes vis dėlto šiuo metu yra labai didelis fokusas į viešųjų pirkimų procedūrų atlikimą, tačiau ne į rinkos analizę, į pasiruošimą. O tam reikia analitinių ir kitokių žinių. Tam, kad turėtume sistemines žinias, mes turime turėti viešųjų pirkimų specialisto rengimo programą. Jie turi būti ruošiami aukštosiose mokyklose. Būtent šitoje srityje aš tikiuosi labai didelio proveržio, nes jau ir pokalbiai tam tikri vyksta su aukštosiomis mokyklomis.
– Su kokiais universitetais kalbatės?
– Daugiausia su Mykolo Romerio universitetu, bet ir Marijampolės kolegija turi padariusi labai didelį įdirbį šioje srityje.
– Viešieji pirkimai yra laikomi viena didžiausių korupcijos rizikos sričių, kuomet pirkimo sąlygos pritaikomos konkrečiam tiekėjui. Pagal jūsų tarnybos ataskaitą Lietuvoje pirkimų, kai dalyvavo tik vienas tiekėjas, dalis didėja ir sudaro apie 30–50 proc. Kaip planuojate šią situaciją keisti?
– Nežinau, ar sutikčiau dėl to, kad korupcija yra didžiausia viešųjų pirkimų problema, labiau būčiau linkęs pritarti Europos Komisijos tyrimams, kurie rodo, kad valstybė dėl viešųjų pirkimų nekompetencijos praranda daugiau nei dėl korupcijos.
Kalbant apie vieną tiekėją ir korupciją, tai vėlgi atsiremiame į tą patį dalyką – kompetenciją atlikti kokybišką rinkos tyrimą. Kitas dalykas yra rinkos konsultacija. Jeigu norima gerai pasiruošti viešajam pirkimui, tai pagrindinis dėmesys turi būti skirtas į bendravimą su tiekėjais siekiant išsiaiškinti, ką jie gali pasiūlyti, kokios kokybės, kokių specifikacijų ir pagal tai sudėlioti tokią techninę specifikaciją, kuri neužkirstų kelio dalyvauti atskiriems gamintojams ar produktams.
Jeigu šių namų darbų nepasidarome, tai mes ir toliau turėsime tą patį – labai didelę tikimybę, kad pirkime dalyvaus tik vienas tiekėjas.
– Grįžtant prie beveik keturių tūkstančių perkančiųjų organizacijų. Estijoje, berods, jų yra kelis kartus mažiau nei Lietuvoje, tačiau, panašu, kad jiems sekasi geriau. Kodėl Lietuvoje negalima pritaikyti Estijos patirties?
– Vienose valstybėse perkančiųjų organizacijų yra daugiau, kitur mažiau. Lietuvoje turim tuos keturis tūkstančius. Taip, kartais tas skaičius atrodo problema, tačiau pirkimai nuo tam tikros sutarties vertės yra perkeliami į centrinę perkančiąja organizaciją, kur turime daug didesnius gebėjimus sėkmingai atlikti viešąjį pirkimą.
Todėl tas perkančiųjų organizacijų didelis skaičius nevaidina didelio vaidmens, jeigu jos daro tik mažos vertės pirkimus iki 3 tūkst. eurų. Taip iš vienos pusės tas skaičius atrodo prastai, kita vertus jis sudaro galimybės smulkiam ir vidutiniam verslui gauti viešojo sektoriaus užsakymų.
– Kalbant apie aktualijas, mediciną ir mūsų visų gyvenimą pakeitusią pandemiją. Naujausias skandalingas atvejis, kuomet Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija atšaukė greitųjų antigenų testų pirkimo konkursą dėl klaidų, įveltų pirkimo sąlygose. Ar jūsų vadovaujama tarnyba kaip nors aktyviau dalyvauja valstybinių įstaigų aprūpinime kovai su pandemija?
– Pačiame aprūpinime mes nedalyvaujame, kadangi konkrečios įstaigos yra atsakingos už atskirų prekių ar paslaugų pirkimą. Tačiau mes bendraujame su įstaigomis. Kalbėjomės ir su ta pačia laboratorija, ir su Sveikatos apsaugos ministerija, kaip sukurti įsigijimų strategiją, kuri leistų gydymo įstaigoms arba laboratorijoms turėti užtikrintą, bet tuo pačiu ir lankstų įsigijimo procesą. Tikrai tarnyba nėra šių procesų nuošalyje ir yra pasirengusi pasidalinti sukaupta patirtimi ir geriausia praktika.
– Šiuo atveju organizacijos į jus kreipiasi, ar patys pasisiūlote?
– Įvairiai. Kalbamės ir nutikus konkretiems probleminiams atvejams, bet kartu stengiamės būti ir proaktyvūs. Pavyzdžiui, dabar ten bus vykdomas vienas pirkimas ekstremalių situacijų centro, kur VPT atstovas dalyvaus stebėtojo teisėmis.
– Kitas rezonansinis, dešimtmečius užsitęsęs procesas – Nacionalinio stadiono statyba. Kokią VPT mato išeitį dėl Nacionalinio stadiono?
– Šiuo metu vyksta teisminis procesas ir turbūt mes turime sulaukti jo pabaigos. Tuomet bus galima sudėti visus taškus ant i, bet tai ką turime šiai dienai – tai išsiskiriantis traktavimas to kas yra arba yra laikytina koncesija. VPT yra suteikta ne tik viešųjų pirkimo, bet ir koncesijų įstatymo vykdymo kontrolė, todėl VPT negalėjo likti nuošalyje ir pateikė savo vertinimo išvadą su kuria Vilniaus miesto savivaldybė nesutiko ir ją apskundė teismui.
Man asmeniškai yra labai liūdna, kad viešojo sektoriaus institucijos turi aiškintis teisme. Tikėkimės, kad teismai pasibaigs vienaip ar kitaip. Tuomet visą tai įvertinsime ir jeigu būtų vykdomas naujas koncesijos pirkimas, manau, kad tarnyba labai aktyviai dalyvautų teikdama savo metodinę pagalbą ir patirtį šioje srityje.
– Neseniai teko bendrauti su Statybininkų asociacijos vadovu, kuris skundėsi, kad statybų rangovo konkursus viešuosiuose pirkimuose gali laimėti bendrovė, kurioje oficialiai dirba tik direktorius ir buhalterė. Taip esą eliminuojamos rimtos kompanijos, o užsakovas vėliau negauna nupirktos paslaugos, nes toks rangovas tiesiog neturi pajėgumų darbui atlikti. Ar yra planų keisti viešųjų pirkimų politiką statybų sektoriuje?
– Yra siekiamybė, kad tokių dalykų nebūtų, bet mano nuomone, teisinio reguliavimo pokyčiai turbūt yra kraštutinis dalykas. Pirmiausia turime susitvarkyti su kitais dalykais. Pavyzdžiui, VPT 2021 metais planuoja parengti standartinę statybos rangos darbų sutartį, kuria galėtų naudotis ir perkančiosios organizacijos, ir tiekėjai. O šiaip siekiant išvengti tokių bėdų tiesiog reikia ruoštis pirkimams ir nusistatyti tokius kriterijus, kad tokių dalykų nebūtų.
Vieno ar kito rodiklio nustatymas tiekėjui lemia konkurenciją viešuosiuose pirkimuose, bet čia galima prisiminti vakcinų transportavimą, kai pirkimą laimėjo įmonė, kuri neturėjo reikiamos patirties, bet tam buvo pasitelktas subtiekėjas, kad atitiktų nustatytus kvalifikacinius reikalavimus. Tai statybose tokių dalykų taip pat gali būti. Norint išvengti tokių dalykų pagrindinį dėmesį reiktų skirti kvalifikaciniams reikalavimams.
– Kokia, jūsų manymu, turėtų būti pagrindinė VPT funkcija – labiau pagalbininkė ar vis dėlto kontroliuotoja ir baudėja?
– Esu linkęs į bendravimą ir bendradarbiavimą, todėl norėčiau, kad įstaiga būtų tuo geruoju patarėju. Ten kur mes galime būti naudingi ir pradiniame etape užkirsti kelią tam tikrų klaidų ir neatitikimų atsiradimui. Dėmesys turėtų būti sutelktas dideliems, reikšmingiems pirkimams, nes ten daugiausia problemų. Tam, kad jie būtų įvykdyti sėkmingai ir valstybei atneštų maksimaliai didelę naudą ir poveikį, nes viešieji pirkimai yra didelis ir svarbus įrankis valstybės rankose.
Aš nesakau, kad tie paprasti, kasdieniai pirkimai neturi sulaukti tarnybos dėmesio, arba, kad perkančiosios organizacijos neturėtų jiems skirti pakankamai laiko, tačiau per centrines perkančiąsias organizacijas tuos kasdieninius pirkimus galima puikiai sutvarkyti.
– Mažiausia kaina yra vienas iš populiariausių viešųjų pirkimų kriterijų, tačiau ar jis yra geriausias?
– Žinoma, kad jis nėra geriausias, bet jis nėra ir blogis. Viskas priklauso nuo perkančiosios organizacijos pasirengimo.
Jeigu aš pasiruošiu tinkamą techninę specifikaciją, nustatau gerus parametrus, aš tą pirkimą galiu atlikti ir už mažiausią kainą. Tačiau jeigu aš esu pasiruošęs už papildomus dalykus, sakykim žaliuosius, socialinius inovatyvius aspektus, kitus kokybinius parametrus suteikti papildomus balus, tai žinoma, ekonominio naudingumo kriterijai visada yra geresni.
– Kalbėjote apie artimiausių metų darbus, o kokie galėtų būti reikšmingiausi iššūkiai per jūsų kadencijos ketverius metus?
– Pagrindinis dalykas yra viešųjų pirkimų skaitmenizavimas. Čia turime labai didelį ir svarbų projektą – „Saulės“ informacinę sistemą, kuri pakeis dabartinę centrinę viešųjų pirkimų informacinę sistemą. Naujoji sistema suteiks galimybes perkančiosioms organizacijos ir VPT duomenų pagrindu daug paprasčiau vykdyti viešuosius pirkimus.
Įdiegus šią sistemą poveikis viešiesiems pirkimams artimiausią penkmetį bus milžiniškas, kadangi bus visiškai kitokios galimybės tiek perkančiosioms organizacijoms, tiek VPT pasinaudoti įvykusių pirkimų duomenimis, daryti tam tikras išvadas, apibendrinimus.
– Pabaigai, o kokia buvo pernai Lietuvoje įvykdytų viešųjų pirkimų vertė?
– Kol kas turime tik preliminarius duomenis, pagal juos 2020 metais viešųjų pirkimų vertė sudarė 5,5 mlrd. eurų.
– Ačiū už pokalbį.
