Psichologė, bendrovės „Primum Esse“ direktorė Solveiga Grudienė sako, jog turime priprasti prie naujos realybės, nenustoti mokytis ir į darbą nuotoliniu būdu žvelgti kaip į naują galimybę.
– Ponia Balnanosiene, kaip apibūdintumėte situaciją darbo rinkoje? Ar augantys bedarbių skaičiai turėtų neraminti?
– Situacija išties yra įtempta. Be jokių abejonių, įtampą kelia sugriežtintos karantino sąlygos. Šiuo metu 15,8 proc. visų darbingo amžiaus žmonių yra registruoti Užimtumo tarnyboje kaip bedarbiai. Iš viso – 266 tūkst. žmonių.
Ar tai yra kritinė situacija? Taip neįvardinčiau, nes turėjome daug didesnius bedarbių skaičius ekonominės krizės laikotarpiu 2008-aisiais. Kita vertus, šiai situacijai buvome geriau pasirengę, dėl to, manau, kad tai yra tarpinis laikotarpis, kurį mūsų valstybė įveiks.
– Skaičiau, kad ir grupinių atleidimų daugėja. Ar tai yra tiesa?
– Taip, jų daugėja, tačiau ne tiek, kiek mes prognozavome. Situacija iki rudens buvo stabili ir grupinių atleidimų atvejų buvo maždaug tiek pat, kiek praeitais metais tuo pačiu laikotarpiu. Šiuo metu grupinių atleidimų padidėjimas siekia tik apie 5 proc. Kas neramina, tai sektoriai iš kurių atleidžiami darbuotojai – turizmas, viešbučiai, aviacija.
– Įdomus dalykas, kad regionuose, kur situacija ir taip buvo palyginti bloga, nedarbas auga sparčiausiai. Pavyzdžiui, Lazdijuose net iki 24 proc., Vilkaviškyje iki 21 proc. Kaip tai reikėtų vertinti?
– Tam tikruose regionuose situacija prastėja dėl to, nes dalis žmonių dirbo ne tame konkrečiame regione, kur gyvena. Lietuva yra gana maža, jei ją lygintume kaip ekonominį vienetą. Žmonės iš regionų visgi vyksta į kitus miestus.
Lazdijuose darbo vietų skaičius niekada nebuvo didelis, tad natūralu, kad stojus paslaugų sektoriui, kuris kūrė didžiąją dalį darbo vietų mažame rajone, nedarbas iš karto šoko į viršų.
– Ekonomistai kalba, kad staigų bedarbystės šoktelėjimą lėmė tie žmonės, kurie suskubo registruotis kaip bedarbiai, kad gautų kompensacijas. Kaip matote šią situaciją?
– Teigti, kad žmonės registravosi tik dėl išmokų, tikrai negalima. Be jokios abejonės, tie žmonės, kurie buvo šešėlyje ar grįžo iš užsienio, registravosi. Tačiau aš to nevadinčiau valstybės pralaimėjimu. Manau, atvirkščiai – tie žmonės tapo matomi. Kad ir tokia kaina – tai jau laimėjimas.
Dabar reikia sutelkti jėgas su savivalda, nevyriausybinėmis organizacijomis, seniūnais ir tuos žmones aktyvinti, kad pasibaigus išmokoms, jie negrįžtų į užribį, iš kurio mes juos ištraukėme.
– Ponia Grudiene, jūs dirbate su aukščiausios kategorijos specialistų paieška. Ką jūs matote savo darbe – ar pandemija keičia situaciją, ar darbdaviai ieško vadovų?
– Na, jei prasidėjus pirmajai pandemijos bangai viskas buvo stipriai sustoję, jautėsi, kad įmonės pristabdė numatytą plėtrą. Kai kurie žmonės, kurie svarstė keisti darbą, irgi truputėlį stabtelėjo pasižiūrėti, kas čia vyksta. Tose industrijose, kuriose darbas vyko labai intensyviai, pavyzdžiui, informacinių technologijų, telekomunikacijų, logistikos srityse, dirbantys žmonės turėjo tiek daug veiklos, kad tikriausiai net neturėjo laiko pagalvoti apie darbo keitimą.
Tačiau po truputį įmonės prisitaikė. Darbas nuotoliu patapo būdu ir įrankiu priimti naujus žmones. Nuo rudens rinka, sakyčiau, atsigavo ir įmonės pradėjo dairytis naujų darbuotojų, o darbuotojai pradėjo galvoti, kad ir jiems galbūt jau reikėtų kažką keisti. Kritimas šiek tiek yra, tačiau dinamika išlikusi.
– Paminėjote keletą įdomių aspektų. Yra sektorių, kur darbuotojų samdymas net suintensyvėjo. Ponia Balnanosiene, pataisykite, jei klystu, bet darbo pasiūlymų skaičius rinkoje didėjo. Kaip šį reiškinį reikėtų paaiškinti?
– Reikėtų paaiškinti žvelgiant iš įvairių perspektyvų. Pirma, labai ženklus darbo vietų skaičiaus augimas buvo pastebėtas rugpjūčio mėnesį ir tai galima sieti su pirmojo karantino pabaiga ir verslų atsigavimu.
Kaip minėjo ponia Grudienė, kai kurie sektoriai ne tik kad nesustojo, bet netgi išplėtė savo verslą. Logistika, pristatymai, internetinė prekyba, sandėliavimas, baldų pramonė – tie sektoriai, kurie nesustabdė veiklos, bet ją plėtė.
– Ar čia yra tai, apie ką nuolat kalbame ne vienerius metus – kad darbdavių poreikiai neatitinka darbuotojų kvalifikacijų, ar yra kitų priežasčių, kodėl šie skaičiai neišsilygina?
– Tai yra struktūrinio nedarbo pasekmės, kai ieškantys darbo asmenys neatitinka rinkos poreikių. Šiuo metu reikėtų išskirti kitą medalio pusę – darbo sektoriai tiesiog nesutampa. Žmonės atėjo iš maitinimo, viešbučių, aviacijos sektorių, o darbdaviai šiuo metu ieško visai kito spektro darbuotojų – inžinerijos, gamybos pramonės, statybų sektoriaus darbuotojų.
Būtų galima kalbėti apie žmonių perkvalifikavimą – čia yra vienas iš svarbių elementų. Kita vertus, žmonės, kurie turi įdirbį tam tikrose nišinėse srityse, tiesiog laukia, kol jų verslai grįš į normalią padėtį.
– Ponia Grudiene, ar jūs matote problemų dėl darbdavio poreikių ir darbuotojo kompetencijų neatitikimo?
– Kalbant apie požiūrį, kad darbdavys reikalauja vienokios ar kitokios kvalifikacijos, labai pritarčiau poniai Balnanosienei, kad pirmiausia reikia galvoti, ar mes galime tą kvalifikaciją suteikti.
Šiandien labiausiai laimi tie darbdaviai, kurie turi galimybę ir nuostatą, jog priimti į darbą reikia tą žmogų, kuris turi tam tikras bazines savybes ir vertybes, o viso kito galima išmokyti.
– Visiems mums aktualu, kaip įsidarbinti šioje naujoje realybėje, kai gyvo kontakto yra daug mažiau. Ponia Balnanosiene, kokius pokyčius jūs pastebite ir ką reikėtų žinoti šiandien ieškantiems darbo?
– Taip, iš tiesų pokyčiai yra pastebimi. Konsultuodami savo klientus, akcentuojame, kad reikėtų mokytis naujų bendravimo formų, kai reikia pristatyti save per vaizdo skambutį, nebijoti savęs pristatyti naudojantis informacinėmis platformomis bei technologijomis. Lygiai taip pat reikėtų keisti požiūrį į gyvenimo aprašymą ir motyvacinį laišką – pateikti juos kiek įmanoma glausčiau, patraukliau ir išsamiau.
Taip pat nuolatos akcentuojame, kad darbdaviai ieško kitokių darbuotojų, nes po šios pandemijos visi į darbo rinką grįšime šiek tiek kitokie. Turėsime turėti truputį daugiau asmeninių savybių – gebėti priimti sprendimus, greitai reaguoti, prisitaikyti prie pakitusių užduočių, sąlygų.
– Ponia Grudiene, kaip jūsų akimis sekasi potencialiems darbuotojams prisitaikyti prie naujos darbo paieškos realybės?
– Norėčiau įkvėpti optimizmo. Nuotolis padidina galimybes įsidarbinti žmogui, kuris gyvena kitame mieste. Tai, kas iš vienos pusės yra iššūkis, nes reikia prisiderinti prie technologijų ir naujų įgūdžių įgauti, iš kitos pusės – galimybės. Šiandien darbdaviams labiausiai reikia savarankiškų, suprantančių, kad mokytis reikia nuolat ir prisitaikyti gebančių žmonių. Tiek laikmetis mus provokuoja, tiek organizacijoms tokie žmonės reikalingi.
Dar vienas aspektas – kiek pastangų įdeda organizacijos ir darbdaviai, kad darbuotojai taptų komandos dalimi. Vienas dalykas, kai tu pirmą dieną darbe sėdi namuose, o visai kitas, kai sėdi biure. Labai džiugu, kad įmonės jau kuria programas, kurios padeda naujiems darbuotojams per nuotolį adaptuotis ir tapti pilnaverčiais komandos nariais.
– Gal turite kokių patarimų, kaip naujiems darbuotojams, sėdint prie kompiuterio, greičiau įsilieti į kolektyvą?
– Viena iš rekomendacijų – priimti tą faktą, kad dabar viskas yra kitaip. Jeigu jau tokios aplinkybės mus ištiko, reikia galvoti, ką geriausio galiu padaryti. Patarčiau turėti daugiau drąsos. Jei reikia, prašyti pagalvos iš vadovo ar kitų kolegų, imtis iniciatyvos ir ieškoti informacijos patiems.
