„Vienas iš atvejų – sutarčių keitimas iš terminuotos į neterminuotą. Pagal terminuotas sutartis įdarbintiems darbuotojams mokama 50 proc. mažesnė subsidija, todėl darbdaviai keičia sutartis į neterminuotas.
Tas gal nėra labai blogai, jei turėtume, vilties kad pasibaigus subsidijai tos sutartys neatvirs atgal į terminuotas“, – Seimo Biudžeto ir finansų komiteto (BFK) posėdyje trečiadienį sakė Užimtumo tarnybos direktorės pavaduotoja Giedrė Vitė.
„Kitas pastebėjimas – kai sumažėja darbo užmokesčio subsidijavimas iki 30 proc., nes 5 ir 6 mėnesį darbdaviui mokama 30 proc. subsidija, darbdavys pasiskaičiuoja, kad finansiškai jam tas nebenaudinga ir jis vėl skelbia prastovą“, – pridūrė G.Vitė.
Pasak jos, taip pat pastebimi atvejai, kai darbuotojai įdarbinami tik subsidijuojamam laikotarpiui, o vėliau atleidžiami.
„Pastebime, kad yra skelbiamos dalinės prastovos – tik kelioms dienoms arba kelioms valandoms, kad vėliau pasinaudotų subsidija po prastovų.
Nes kad būtų galima gauti subsidiją po prastovų, darbdavys prieš tai turi būti išleidęs darbuotojus į prastovas arba gali gauti tie, kurie yra įtraukti į Valstybinės mokesčių inspekcijos (VMI) patvirtintą sąrašą. Jei įmonė nėra įtraukta į sąrašą, tada tokiu būdu bando gauti subsidiją po prastovų“, – sakė G.Vitė.
„Vertindami ir analizuodami duomenis pastebime, kad nemaža dalis darbdavių nestabdė savo veiklos per karantiną, neskelbė prastovų, bet buvo įtraukti į VMI patvirtintą sąrašą ir dėl to jiems atsirado teisė gauti subsidiją po prastovų. Čia galima daryti išvadą, kad gal verslas nestojo, pajamos nesumažėjo, bet subsidija po prastovų jie naudojasi sėkmingai“, – sakė Užimtumo tarnybos direktorės pavaduotoja.
Jei darbuotojui yra iki 60 metų, darbdavys už prastovoje esantį darbuotoją gali gauti 90 proc. nuo priskaičiuoto darbo užmokesčio, bet ne daugiau nei 607 eurus (iki mokesčių) siekiančią valstybės subsidiją arba 70 proc. nuo priskaičiuoto darbo užmokesčio, bet ne daugiau nei 910,5 euro (iki mokesčių).
Už 60 metų ar vyresnį darbuotoją mokama 100 proc. nuo priskaičiuoto darbo užmokesčio, bet ne didesnė nei 607 eurai dydžio valstybės subsidija arba 70 proc. nuo priskaičiuoto darbo užmokesčio, bet ne daugiau nei 910,5 euro.
