Ko reikia ir ar įmanoma, kad pensijos nebebūtų politiniu įrankiu? Kokie dar pokyčiai laukia esamų ir būsimų pensininkų? Apie tai diskutuoja Vilniaus universiteto profesorius Teodoras Medaiskis ir Lietuvos laisvosios rinkos instituto tyrimų vadovė Guoda Azguridienė.
– Pone Medaiski, berods, prieš ketverius metus buvo priimtas pensijų indeksavimo įstatymas, pagal kurį pensijos didėja pagal tam tikrą formulę – įvertinus finansines galimybes. Ar galėtumėte labai paprastai paaiškinti, kaip iki šiol veikė šis indeksavimas?
– Šis įstatymas buvo priimtas po daugelio priekaištų iš Europos Komisijos (EK), kad mes pensijas indeksuojame kaip papuola, o ne pagal tam tikrą sistemingą tvarką – šie priekaištai buvo teisingi, tad įstatymas buvo priimtas.
Pagal ekonominės raidos scenarijų, kurį skelbia finansų ministerija, mes žiūrime į darbo užmokesčio fondo augimo tempus – žiūrime į trejus ataskaitinius jau žinomus metus, į galimą šiųmetę prognozę ir į dar trejus prognozuojamus metus.
Tada skaičiuojamas tų septynerių darbo užmokesčio fondo augimo tempų vidurkis ir tas vidurkis ir yra pensijų indeksas, kuriuo indeksuojamos abi pensijos dalys – bendroji ir individualioji. Gal ne visai gerai, kad jos abi indeksuojamos vienodai, bet toks jau įstatymas.
Tačiau yra numatytos tam tikros išlygos: pavyzdžiui, jei mažėja bendrasis vidaus produktas (BVP), darbo užmokesčio fondas, ateinančiais metais neužtenka pinigų mokėti tokiam indeksavimui – tada indeksavimas stabdomas ir pensijos paliekamos tokiame pačiame lygmenyje.
Šiemet šis reiškinys ir pasireiškė – ekonomikos raidos scenarijuje numatytas 1,5 proc. BVP kritimas, o griežtai taikant įstatymą išeitų, kad pensijų nereikėtų indeksuoti. Bet yra viena išlyga, kuri vis dėlto leistų jas indeksuoti, tačiau, deja, bandant panaikinti stabdį dėl BVP augimo naikinama ir ta išlyga, kuria valdantieji galėtų pasinaudoti.
– Ar pensijų indeksavimas skirtas tam, kad pensijos vienodai ir tvariai didėtų / nedidėtų esant ir geriems, ir blogiems laikams?
– Taip. Šis indeksavimo įstatymas numatytas ir geriems, ir blogiems laikams, ir jo reikia laikytis. Tačiau man atrodo, kad pensijas galima šiek tiek padidinti ir nekeičiant įstatymo: jame numatyta išlyga, kad, jei mes vis dėlto neindeksuodami pensijų turime tam tikrą perviršį pensijų draudimo lėšų, tai 3/4 tų lėšų galėtume panaudoti pensijų didinimui.
Šios įstatyminės formos nereikia naikinti – reikia ja pasinaudoti. Pensijos tada gal didėtų ne 7 proc., o 5 proc., tačiau taip būtų saugiau turint galvoje gan neapibrėžtą situaciją, kylančią dėl pandemijos. Tai būtų protingas sprendimas negadinant įstatymo, nes labai svarbu laikytis griežtos tvarkos ir gerais, ir blogais laikais.
Ši forma ir buvo priimta galvojant apie įvairius laikus, ji gana saugi tuo, kad pensijos gal ir neindeksuojamos pagal maksimalias galimybes, o tam tikra dalis atidedama į rezervą, kad nereikėtų daryti taip, kaip anksčiau – rezervo nėra, pensijas tenka mažinti. O turint rezervą, jeigu užkluptų blogi laikai, pensijos būtų mokamos iš jo ir jų nereikėtų mažinti.
– Ponia Azguridiene, valdantiesiems, matyt, neužtenka tos išimties. Jie kalbėjo, kad „pensijos kitąmet bus indeksuojamos ir augs 7 proc., o jeigu šitaip indeksuoti neleis koks įstatymas, jis tiesiog bus pakeistas“. Kaip jums atrodo, ką reiškia tokie pažadai šiandieninėje situacijoje?
– Jie rodo, kad labai svarbu, jog įstatyme esanti formulė, taisyklė ar kitoks balansavimo mechanizmas nebūtų keičiamas pagal situaciją. Būtent dėl tokio požiūrio į pensijas ir įstatymus išsivysčiusios šalys neleidžia sau taip kaitalioti taisyklių.
Ir ne tik dėl formalumo „mes laikomės įstatymų“, bet jų visas socialinis draudimas paremtas tuo, kad nepriklauso nuo tiesioginio politikų įsikišimo – jie vieną kartą susitaria ir visi to susitarimo laikosi, nes kitaip išeina va tokia „prekyba“.
– Pone Medaiski, ar galima tai palyginti su prekyba pensijomis prieš rinkimus?
– Tam tikra prasme taip, ypač ta trylikta pensija akivaizdus prekybos požymis. Negirdėjau, kad kas iš specialistų, ekspertų pritartų tam sumanymui – visi prieš, išskyrus tuos „prekiaujančius“.
Guoda paminėjo labai svarbų aspektą, kas turi būti daroma su pensijomis – turi būti labai griežta, aiški, vos ne Konstitucinio įstatymo galios taisyklė, kas turi būti daroma su pensijomis gerais ir blogais laikais.
Toks griežtas taisyklės laikymasis svarbus dar ir kitu aspektu – pensijų sistema yra konstituciškai garantuota, įstatymu įteisinta žmogaus teisė gauti tam tikras išmokas, skaičiuojamas tam tikru būdu pagal tam tikrą visuomeninį susitarimą.
O tokios visokios atkišos – trylikta pensija, tie 200 eurų – yra žeminantys žmogų. Tai yra „gerojo pono“ dovanėlė prieš rinkimus. Atsiprašau, bet tokių dovanėlių nereikia.
– Ponia Azguridiene, ar yra visgi vietos šiek tiek kilti pensijoms nekeičiant įstatymo arba, jei jau jis keičiamas, kokiais principais vadovaujantis tai turėtų būti daroma?
– Norėčiau grįžti prie BVP kaip saugiklio. Mes žinome, kad pensijos priklauso nuo darbo užmokesčio augimo, bet ten yra tik prognozės. O prognozės, nesvarbu, kad oficialios, bet, bėgant laikui, kinta – ypač dabar jos kinta tiesiog mėnesiais. Tad tas darbo užmokestis yra per mažai realią situaciją atspindintis rodiklis.
Nesakau, kad BVP yra vienas ir nepakartojamas, bet sutikime, kad jį naudoja visi, kai nori pasigirti – tai yra pagrindinis ekonomikos sveikatos rodiklis. O jeigu žiūrėtume į darbo užmokesčio augimą, pamatytume, kad II ketvirtyje privačiame sektoriuje jis apskritai neaugo, augo tik valstybiniame.
Tad mes svarstome biudžetą, kuriame teikiame valstybinių atlyginimų indeksaciją, teikiame padidintą minimalią algą ir turime tą darbo užmokesčio augimą. O kai paaiškės, kad privačiame sektoriuje darbo užmokestis krinta, ką daryti tada? Ką politikai darys tada, kai paaiškės, kad prognozės nepasiteisino? Tad saugikliai vis tiek reikalingi.
– O tada, jūsų nuomone, kokie turėtų būti tie rodikliai, kurie galėtų pamatuoti, ar pensijas indeksuoti šiandien yra tvaru?
– Tai turėtų būti svarstoma specialistų – yra skaičių eilutės, užsienio patirtys, Lietuvos duomenys, reikia modeliuoti, žiūrėti, kas būtų vienu ar kitu atveju. Kaip aš suprantu, šita formulė buvo daroma po praeitos krizės, o šiandien mes turime įdomesnę krizę – šiandien žinome, kad ta krizė tęsis, tačiau vis tiek prognozuojame gana optimistinį augimą, ir nežiūrime į nedarbo, dirbančiųjų skaičių.
Prisiminkime, kad darbo užmokestis buvo subsidijuotas – o jeigu dabar nebūtų tos subsidijos mokėtos, ar tas darbo užmokesčio augimas būtų teigiamas? Aš tų skaičių niekur nemačiau.
– Pone Medaiski, o kaip jūs matote tą tvarumą šiandien? Kaip pamatuoti tą pensijų indeksavimą, jeigu prognozės kaip niekada yra „iš oro“, jeigu darbo užmokesčio augimas irgi yra netvarus, arba labai aiškiai apibrėžtas dėl minimalios ir viešojo sektoriaus algų didėjimo? Kaip reikėtų elgtis šioje situacijoje?
– Sunku pasakyti. Viena vertus, viskas vyksta pandemijos, didelio neapibrėžtumo kontekste, bet antra vertus, mes jau daug metų šnekame, kad Lietuvoje pensijoms skiriama BVP dalis yra kone perpus žemesnė negu ES, tad tie visi siūlymai, kad pensijas reikia didinti, per jėgą indeksuoti, lyg ir sutinka su ta nuostata, kad apskritai reikėtų didinti pensijų finansavimą.
Bet tam dabar galbūt ne pats tinkamiausias metas, antra vertus, nereikia daryti taip, kaip padarė Prezidentas – pykšt pokšt staiga padidino gabaliuku bazinę pensiją ir čia jau taip „išsprendė“ problemą.
Galbūt reikėtų nacionalinio, ilgalaikio, gal net dešimtmetį trunkančio, susitarimo, kaip sistemingai didiname pensijas: ne tik indeksuojame, bet ir didiname tą pensijoms skiriamą viešųjų lėšų dalį. Bet tai turi būti ilgalaikis, galbūt net kelių Seimo kadencijų, partijų susitarimo projektas, o ne tokie vienkartiniai padidinimai ir išmokos, kurios rodo, kad tingima, nesuprantama, kad reikia ieškoti sisteminio sprendimo.
– Bet paprastas žmogus guodžiasi: „Maža ta mano pensija, sunku išgyventi“, o mes kalbame apie kažkokias ilgalaikes perspektyvas, ilgalaikius sprendimus, nors žmogui juk reikia išgyventi šiandien. Tad kaip atsakyti tokiam žmogui, kad trylikta pensija, kiti sprendimai nėra tvarūs ir geri?
– Trylikta pensija negera dėl savo nesistemiškumo ir bent man ji kvepia tokiu niekinančiu požiūriu į žmones. Jeigu jau yra pinigų, juos galima padalinti į dvylika – padidinti kiekvieną pensiją.
Nes dabar išeina toks viešųjų ryšių aktas. Juk jei padidinsime dvylika pensijų keliais procentais, tai kažkaip nesimatys, o va trylikta, Skvernelio, pensija, bus nuostabu – tai yra rinkėjų papirkinėjimas. Aš nenoriu atimti pinigų iš to hipotetinio paprasto žmogaus – aš tik noriu jam juos duoti sistemiškai.
– Ponia Azguridiene, kaip jūs vertinate tokius sprendimus? Kokias ilgalaikes pasekmes tai turėtų?
– Tai nekorektiška teisėkūros, politine prasme, o ekonomine – pavojinga. Jei pensijos bus padidintos per daug, kažkuriai Vyriausybei gali tekti jas mažinti. Šiai Vyriausybei kitais metais gal ir neteks mažinti, nes dar galima nebrangiai skolintis.
Būtent tas, mano manymu, ir „užveda“ visus politikus. Tačiau galime nebrangiai skolintis pirmais, antrais metais, o trečiais tai jau bus brangu – ateis laikais, kai nebegalėsime palankiai pasiskolinti, o prisiimti įsipareigojimai bus itin dideli.
Juk apetitas auga bevalgant – kitais metais bus norima skolintis dar daugiau, jeigu politikai norės išlaikyti reitingus. O blogiausia tai, kad užtenka vienai partijai ar politikui pasiūlyti padidinti pensijas ir visi kiti negali pasakyti „ne“, nes jie tada atrodo kaip norintys iš žmonių atimti pensijas.
Kitas blogas dalykas, kad, kol iš skolintų pinigų bus didinamos pensijos, tol žmonės patys jų nekaups tol, kol gali kaupti – pavyzdžiui, trisdešimtmečiai sakys: „Ai, tai vis tiek suras tų pinigų – žmonės bus nepatenkinti, tai kaip dabar surado, taip ir mums suras“.
– Pone Medaiski, o kaip kitose Europos šalyse sprendžiamos tokios problemos?
– Pratęsiant kalbą apie tryliktą pensiją, noriu pasakyti, kad Lenkijoje jau kalbama apie keturioliktą pensiją, nes trylikta jau yra. Bet šiaip šalys turi griežtas indeksavimo taisykles ir neteko girdėti, kad jos laužytų tas taisykles ar dalintų tas vienkartines išmokas – nebent visiems ir tiksliniu būdu. Bet kad taip būtų manipuliuojama pensininkais tokioje situacijoje, girdėti neteko – civilizuotos šalys tokių dalykų nedaro.
Nors graikai išsididino pensijas ir be pandemijos priežasčių – žmogaus pensija buvo didesnė nei jo darbo užmokestis, – tačiau šitaip Graikija nusivažiavo iki tokios situacijos, kad niekas jai nebeskolino, nes ji turėjo didžiulę finansinę „duobę“.
Manau, kad geriausia mums žiūrėti į skandinavų praktikas, kur yra labai griežta ir aiški tvarka. Pagal tuos pavyzdžius pas mus būtų galima kai ką patvarkyti geriau – bet prieš tai gerai apgalvojus, atlikus tam tikrus tyrimus. Atsimenu, kaip anksčiau būdavo rengiami visi projektai – buvo rašoma Baltoji knyga, tyrimai atliekami netgi kelerius metus. O paskutinės mūsų reformos dabar yra – „šiandien sugalvojome, rytoj jau Seime“. Taip nereikėtų daryti.
– Jeigu kalbame apie tą ilgalaikį susitarimą, kurio tikrai reikėtų laikytis, kokie būtų jo pagrindiniai principai?
– Reikėtų laikytis to aiškiai nustatyto indeksavimo tvarkos, pernelyg nekaitalioti kaupiamosios sistemos. Antrąją pakopą galbūt reikėtų pergalvoti, galbūt lenkų praktika tam tikrame fragmente nėra pati blogiausia – Europoje priprasta, kad antroji pakopa yra profesinės pensijos.
– Ponia Azguridiene, ar galima tikėtis, kad Lietuvoje pensijos kada nors nebebus politinis įrankis?
– Reikia tikėtis.
