Iš kitos pusės nuogąstaujama, kad privačios mokyklos prieinamos tik turtingesnėms šeimoms, kad jos didina atskirtį, taiko ne iki galo patvirtintus ugdymo metodus. Privačių mokyklų atstovai teigia, kad kartais jie pasimeta biurokratinių reikalavimų jūroje, taip pat nerimą kelia vis pasigirstantys siūlymai keisti privačių mokyklų finansavimo tvarką.
Apie tai, kaip šiandien sekasi privačioms mokykloms, kalbėjo Advokatų profesinės bendrijos „WALLESS“ asocijuotoji teisininkė Guoda Šileikytė ir Lietuvos nevalstybinių bendrojo ugdymo įstaigų asociacijos prezidentė, privačios gimnazijos direktorė Irena Baranauskienė.
– Pastaruosius 10 metų Lietuvoje privačios mokyklos dygsta kaip grybai po lietaus – jų padaugėjo daugiau nei dvigubai, išaugo ir besimokančių jose skaičius. Ponia Baranauskiene, kokios to priežastys? Kodėl taip populiarėja privačios mokyklos?
– Tikriausiai tėvai turi daugiau galimybių investuoti į vaikų ugdymą, taip pat galbūt yra nemažai problemų valstybiniame švietime, todėl didėja tėvų poreikis ieškoti alternatyvų, o kai poreikis didėja, tada ir kuriasi daugiau mokyklų. Kai kurios savivaldybės, kaip, pavyzdžiui, Klaipėdos, remia tokias mokyklas ir turi vienas geriausių privačių mokyklų.
– Ką savivaldybė gali padaryti, kad privačioms mokykloms būtų paprasčiau steigtis?
– Ji gali nuomoti patalpas panaudos sąlygomis, kai tėvai kapitaliai remontuoja tas savivaldybės išnuomotas patalpas – taip laimi savivaldybė, valstybė.
Taip pat savivaldybė gali ne tik nuomoti patalpas, bet ir skleisti tam tikrą požiūrį, nes dabar kai kurios sako: „Mes palaikome savo mokyklas, savo direktorius, valstybines mokyklas – nes nepalaikome privačių, nevalstybinių mokyklų“.
Dėl to privačios mokyklos ir laikomos turtingųjų privilegija, dėl ko didinama atskirtis. Valstybė turėtų sutvarkyti šią sritį, kad ta atskirtis nebebūtų didinama.
– Panašu, kad šiuo metu privačios mokyklos labiau kuriasi didžiuosiuose miestuose. O kaip yra su regionais? Ar ten tėvai neturi galimybių leisti vaikų į tokias mokyklas?
– Jeigu norime mažinti atskirtį ir sudaryti žmonėms kuo daugiau galimybių naudotis geru švietimu, įvairiomis galimybėmis, sudaryti teisę tėvams rinktis, pirmiausia valstybė turėtų sulyginti finansavimą, ūkio lėšas.
Dabar nevalstybinės mokyklos gauna moksleivio krepšelį, bet negauna ūkio lėšų. Būtent tai didina atskirtį, nes tėvai tada turi dar daugiau primokėti. O jei šias lėšas gautų, regionuose atsirastų galimybės steigti mokyklas. Bet tada vėl didėja konkurencija, o būtent ši švietimo šaka sunkiausiai susitaiko su konkurencija, stabdo ją kiek įmanoma.
– Dabar matome partijų programas, kad reikėtų uždrausti priemokas, kad tėvai negalėtų patys prisimokėti už privačią mokyklą. Kaip toks pasiūlymas atrodo iš teisinės pusės, ponia Šileikyte?
– Tėvai turi teisę prisimokėti tiek, kiek nori už tą kokybišką švietimą. Prieš mažiau nei mėnesį Valstybės kontrolė pateikė savo išvadą, kurioje yra paminėta, kad beveik kas trečias mokinys lanko korepetitorių. Tai reiškia, kad valstybės švietimas yra nepakankamas, o ir Konstitucinis teismas (KT) yra pasisakęs, kad tėvai neturi suprasti, jog nemokamas švietimas reiškia, kad jie neturi prisidėti prie vaiko ugdymo lėšomis.
Tokia politinė iniciatyva buvo atgimusi pernai rudenį, bet buvo įvairių siūlymų – pavyzdžiui, kad ūkio lėšas reikėtų mokėti ir privačioms įstaigoms. Prieš rinkimus dauguma partijų atstovų pasisakymų buvo pozityvūs, apie tai, kad finansavimas turi būti sulygintas.
Dabar bus rengiamasi pasirašyti nacionalinį susitarimą dėl švietimo ir aš tikiuosi, kad jis atlieps visus tuos pasisakymus prieš rinkimus ir jis tikrai bus kitoks, negu kad matėme parengtą pavasarį, nes planai nustatomi 10 metų ir todėl svarbu, kokią švietimo sistemą matysime – ar matysime dvi skirtingas sistemas, ar matysime tuos pačius vaikus, tik skirtingose mokyklose, kurioms turi būti lygiateisiškas teisinis pagrindas veikti.
– Ponia Baranauskiene, ar iš tikrųjų, jei turėtume tą pilną mokinio krepšelį, kuriame sujungtos ugdymo ir ūkio lėšos, tai leistų atpiginti mokslą privačiose mokyklose? Ar jis tikrai taip taptų labiau prieinamas? Kai kas sako, kad vis tiek privačios mokyklos turėtų teisę užsidėti kokią tik nori kainą?
– Tam yra įstatymai, ne vienoje ES šalyje šis reikalas jau seniai sutvarkytas. Tai leistų atpiginti mokslą – būtų įstatymais nustatytos mokesčių „lubos“ ir mokyklos tiesiog negalėtų, gaudamos pilną finansavimą, nustatyti tėvams didesnius mokesčius. Čia tuo atveju, jei mokykla pasirinktų gauti pilną finansavimą.
Bet kai kurios mokyklos gali norėti likti prie dalinio finansavimo ir rinkti didesnius mokesčius iš tėvų, nes yra labai įvairių mokyklų: vienos yra viešosios įstaigos, kitos – mažosios bendrijos, trečios – uždarosios akcinės bendrovės, tad tas pelno paskirstymas yra labai įvairus.
Bet jeigu nevalstybinės mokyklos gautų pilną valstybės finansavimą ir tėvams tereikėtų primokėti 50–100 eurų, regionuose tikrai atsirastų labai daug mokyklų. Užsikurtų konkurencija ir tą švietimą išjudintume labai greitai, ypač jei to dar norėtų savivaldybės. Bet jos kol kas palaiko „savus“.
– Nors finansavimas yra didelė kliūtis, bet iš kitos pusės matome, kad privačios mokyklos ateina su labai inovatyviu turiniu: turime demokratines, lauko, veikiančias pagal įvairias užsienio programas mokyklas. Ar dabartinė mūsų teisinė bazė yra pritaikyta ir lanksti tokioms skirtingoms inovatyvioms ugdymo formoms, ponia Šileikyte?
– Nėra skatinama, bet ir nedraudžiama tokių steigti. Yra nustatyti tam tikri reikalavimai, Lietuva prieš daugelį metų yra priėmusi netradicinio ugdymo koncepciją, kurioje pasakyta, kad netradicinio ugdymo mokyklos yra lygiateisės su tradicinio.
Pavyzdžiui, Lietuvoje yra įsteigta besivadovaujančių šimtametėmis filosofinėmis tradicijomis mokyklų, kurios galbūt turi kitokį moralinį požiūrį, kultūrines vertybes, kurios teisingos, bet šiek tiek kitaip visuomenės matomos. Tai, kad tokios mokyklos steigiasi, rodo, kad tam yra poreikis: tėvai nori leisti vaikus į tokias mokyklas – jos atliepia rinkos poreikį.
Tokioms netradicinio ugdymo mokykloms steigiantis, jos turi patvirtinti savo koncepcijas Švietimo ir mokslo ministerijoje, ir derinti savo ugdymo planus taip, kad jie atlieptų bendrojo lavinimo kokybę ir standartus.
– Neseniai vykusioje konferencijoje Seime minėjote, kad KT pasisakė, jog privačias mokymo įstaigas galima varžyti tiek, kad būtų užtikrinta ugdymo kokybė. Ką tai reiškia?
– KT pasisakė, kad turime prisiminti pagrindines vertybes: kad Lietuvos ūkis yra grindžiamas privačia nuosavybe, kad ūkinė laisvė ir iniciatyva turi būti valstybės skatinamos, ir kad valstybė turi užtikrinti, jog verslas veiktų bendrai valstybės gerovei. Taip pat pasisakė, kad derinant visus šiuos interesus savarankiški sprendimai neturėtų būti ribojami labiau negu to reikia kokybei. Buvo pasisakyta, kad valstybė turi prižiūrėti mokyklų steigimąsi, veikimą.
Tad tai, kokią mokyklos nustato kokybę, standartus, yra valstybės prerogatyva, nes juk galiausiai ji ir yra atsakinga už švietimo kokybę Lietuvoje. Tačiau turi būti balansas, ką gali daryti mokykla, o ką – valstybė. Mokykla gali nusistatyti pedagogiką, metodiką, etiką, kokius pedagogus priims, KT pasakė, kad galima tam tikrus kvalifikacinius reikalavimus nustatyti ir vadovams.
O finansavimas ir kokybės priežiūra jau turėtų priklausyti nuo valstybės. Europos nepriklausomų mokyklų asociacijos prezidentas Rodrigo Queirozas e Melo irgi pasisakė, kad šis balansas turi būti išlaikomas ir tas pats principas taikomas visoje Europoje, ir pasidžiaugė, kad mūsų KT priėmė tokį sprendimą.
– Ponia Baranauskiene, kokios yra didžiausios kliūtys privačioms mokykloms?
– Viena iš kliūčių yra finansavimas, taip pat diskriminacinis požiūris į privačias, nevalstybines mokyklas, savivaldybių nesuinteresuotumas, neteisingas visuomenės požiūris, kad tai yra tik turtingųjų privilegija.
– Sako, kad dabar besikuriančios mokyklos ateina su labai nauju ugdymo turiniu. Kai kas sako: „Pažiūrėsime, kaip čia joms seksis, kokie bus rezultatai“. Ar čia tėvai turėtų laukti egzaminų, kad pamatytų tuos rezultatus?
– Papildysiu Guodą: valstybė su šiuo reikalu nesusitvarko. Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje, Bato mieste mūsų kolegos kas 6 metus sulaukia karališkosios inspekcijos, kuri atvykusi patikrina ugdymo turinį, kokybę, veiklą ir, jeigu randa, kaip direktorius sako, tai, kas netenkina valstybės – nustatytų valstybės standartų, ugdymo turinio nesilaikymą – viskas. O Lietuvoje viso to nėra.
– Bet, pavyzdžiui, valstybinės mokyklos labai piktinasi, kai atvažiuoja jas tikrinti, prižiūri. Sako: „Leiskite mums laisvai veikti, patiems spręsti“. O privačios mokyklos ar norėtų to valstybinio patikrinimo?
– Nežinau, ar norėtų, ar ne. Bet manau, kad valstybė atsakinga už tai, nes kai sulauksime prastų valstybinių egzaminų rezultatų, jau bus per vėlu. Todėl tikrinimu, priežiūra, ypač jeigu mokyklos bus finansuojamos, nereikėtų piktintis, ji turi būti. Bet spraudimo į rėmus, kad tik „šitaip ir ne kitaip“, neturėtų būti – kokybę galima pasiekti įvairiais keliais.
– Privačių mokyklų atstovai sako, kad higienos normos yra visiškai nepritaikytos prie jų dabartinės situacijos ir galimybių, be to, jos išpučia ir tas pačias kainas. Ponia Šileikyte, jūs šiek tiek nagrinėjote šią temą, gal galite pateikti keletą pavyzdžių, kai privačioms mokykloms sunku atliepti tai, kas yra užfiksuota tose higienos normose?
– Higienos normos bendrojo lavinimo mokyklose, nors ir buvo šiek tiek patobulintos, palengvintos, vis tiek liko labai ribotos, nustatančios konkrečius reikalavimus, kuriuos mokyklų steigėjai ne visada gali išpildyti.
Pavyzdžiui, moderniose valstybėse kai kuriose mokyklose vaikai turi spinteles klasėse, kur gali pasidėti savo daiktus, bet pagal mūsų higienos normas būtinai turi būti atskira rūbinė. Darželiuose bendra rūbine gali naudotis tik 60 vaikų, bet jeigu vaikų yra 61, reikia jau dviejų rūbinių.
Tad kai imi steigti mokyklą ir skaičiuoji nuomos mokesčius, infrastruktūrą, pamatai, kad esi labai apribotas tų visų reikalavimų, kurie iš tiesų nedaro jokios įtakos mokslo kokybei ar vaikų patogumui. O pandemijos metu tos bendros rūbinės išvis atrodo net kontroversiškai.
– Ponia Šileikyte, jūs toje pačioje konferencijoje minėjote, kad valstybė iš švietimo paslaugos teikėjos turėtų tapti švietimo paslaugos pirkėja. Ką tai reiškia?
– Moderniose Europos valstybėse ir jau, kaip minėjo ponia Baranauskienė, Klaipėdoje yra labai daug pavyzdžių, kai valstybė pasiskaičiuoja, kad jai daug labiau apsimokės ir ji kur kas mažiau rūpesčių patirs, kai užsisakys paslaugas nustačiusi tam tikrus kokybės kriterijus ir už jas sumokės.
Tokių pavyzdžių turime ir sveikatos sistemoje – mes vis dar bandome apriboti savo valstybinių ir privačių, apmokamų iš privalomojo sveikatos draudimo fondo, sveikatos įstaigų veiklą.
Panašiai vyksta ir švietime – mes bijome būti pirkėjais, nustatyti reikalavimus ir neriboti, bet sudaryti konkurenciją, kad valstybinės įstaigos pajustų, kad jos irgi turi stiebtis į viršų. Iš tiesų švietimo raida turi eiti dešimtmečiu į priekį negu bendra visuomenės raida. Į tai atsižvelgusi valstybė turėtų pradėti svarstyti apie tą pirkėjo vaidmenį.
