Vis dėlto tam tikrų „virškinimo receptų“ jau atsiranda ir palaipsniui tai galima bandyti įdiegti.
Išleidžiamų nuotekų parametrus tikrinantys aplinkosaugininkai vandens tiekimo įmonėms skyrė apie 7 mln. eurų baudų.
Pačios vandentvarkos įmonės teigia, kad teršalų esamais įrengimais išvalyti neįmanoma. Specifinės taršos išvalymo technologijos dar tik kuriamos ir diegiamos tokiose išsivysčiusiose šalyse kaip Šveicarija ar Vokietija.
Lietuvos nuotekų valymo įrenginių modernizavimas atsieitų milijonus eurų. Šios investicijos gultų ant visų vartotojų pečių, nors didžiausi specifinės taršos kėlėjai yra ne paprasti gyventojai, bet pramonės įmonės.
Skyrė milijonines baudas
Kad specifinių teršalų pašalinimo problema pastaruoju metu tapo vandens tiekiančių įmonių galvos skausmus, sako ir Lietuvos vandens tiekėjų asociacijos (LVTA) vadovas Bronius Miežutavičius.
„Vandens tiekimo įmonėms rašomos baudos už išleidžiamose nuotekose randamus ftalatus, kurie yra plastiko sudedamoji dalis, ir kurių galima rasti netgi buitinėse skalbimo priemonėse.
Ftalatų išvalyti dar nesugeba daugelis Europos šalių vandenvalos įmonių. Ši technologija dar tik pradedama diegti Šveicarijoje, Vokietijoje. O mes neturime nei tokių technologijų, nei lėšų joms įdiegti. Nepaisant to, aplinkosaugininkai Lietuvos vandens tiekimo įmonėms skiria baudas už išvalytose nuotėkose aptiktus flatatus.
Vien šiemet už tai keturioms vandens tiekimo įmonėms buvo paskirta apie 7 milijonai eurų baudų. Jas gavusioms įmonėms neliko nieko kito, kaip tik tokių baudų paskyrimą ginčyti teismuose“, – sako B. Miežutavičius.
Pasak LVTA vadovo, ši problema turi būti sprendžiama valstybės lygiu: „Teršėjai yra ne nuotekas valančios įmonės. Mes tik vamzdžiais gauname nuotekas, kurias reikia išvalyti, tačiau visiškai to turimais įrengimais padaryti negalime. Ši problema turi būti sprendžiama kompleksiškai, uždraudžiant pramonės įmonėms išleisti nuotekas, kuriose yra flatatų bei ribojant prekybą tokių medžiagų turinčiais gaminiais“.
Neturi įrangos specifinei taršai valyti
Kad šioje situacijoje vandens tiekimo bei nuotėkų valymo įmonės tapo atpirkimo ožiu, sutinka ir Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Aplinkos apsaugos ir vandens inžinerijos katedros profesorius Mindaugas Rimeika.
„Aplinkosauginiai reikalavimai po truputį vis griežtėja, o valymo įrenginiai, kokie buvo, tokie ir liko. Lietuvoje pastatyti valymo įrenginiai yra skirti išvalyti tik tam tikras medžiagas: organines, skendinčias (kietas neištirpusias daleles) bei dalį biogeninių medžiagų (azotą ir fosforą).
Tam tikros specifinės taršos jie tiesiog neišvalo, nes tam nėra skirti. Tai reiškia, kad ta specifinė tarša, kurios neišvalo valymo įrenginiai, į juos paprasčiausia neturėtų patekti. Visi tie fenoliai, ftalatai, sunkieji metalai, poliorganiniai junginiai į nuotėkų valymo įmones daugiausia patenka iš pramonės įmonių.
Tačiau vandens tiekimo įmonės neturi svertų, kaip susitvarkyti su teršalus joms perdirbimui tiekiančiomis pramonės įmonėmis, o aplinkosaugininkai į tai žiūri pro pirštus ir baudžia ne tikruosius teršėjus, bet tuos, kurie iš esmės dėl to nėra kalti“, – sako M. Rimeika.
Reikia kontroliuoti pažeidėjus
Anot profesoriaus, projektuoti ir statyti papildomus valymo įrengimus, kurie kainuoja išties brangiai galima ir yra techniškai įmanoma, tačiau tokiu atveju už padidėjusius nuotekų valymo kaštus sumokėtume mes visi.
„O juk pagrindinis specifinių teršalų tiekėjas yra ne paprasti žmonės, o pramonės įmonės. Kitaip sakant, visi vartotojai sumokėtų už kelių pramonės įmonių nuotekų valymą. Skamba keistai“, – sako M. Rimeika.
Jo teigimu, galima eiti ir kitu keliu – atrišti rankas vandens tiekimo įmonėms, o kartu ir aplinkosaugininkams, kad šie galėtų labiau kontroliuoti tokius teršalus išleidžiančias pramonės įmones.
„Teisinis šios problemos reglamentavimas kol kas naudingas pažeidėjui. Sugautas jis pradeda išsisukinėti – ar tas mėginys paimtas laikantis reglamento, jei paimtas ne su jų žinia, tai vadinasi jis galėjo būti paimtas neteisingai ir taip toliau. Čia neturėtų būti jokių išvedžiojimų. Jei tu viršijai greitį ir tave nufotografavo radaras, būk malonus – mokėk baudą“, – tikina pašnekovas.
Pagrindiniai teršėjai – įmonės
Pasak VGTU profesoriaus, ftalatai yra kenksmingi ir žmogui ir aplinkai. Jų kol kas Lietuvoje esantys valymo įrengimai išgaudyti negali.
Ftalatų yra ir buitinės chemijos priemonėse, skalbikliuose, todėl dalis jų į valymo įrengimus patenka ne tik iš įmonių. Tačiau per komunalines nuotėkas į valymo įrenginius patenkančių ftaltatų dalis nėra didelė. Be to, ši problema po truputį sprendžiama, nes buityje naudojamos cheminės medžiagos vis dažniau gaminamos iš biologiškai skaidžių junginių.
Todėl pagrindiniu specifinių teršalų „tiekėju“ lieka pramonės įmonės, į kurias aplinkosaugininkai linkę žiūrėti pro pirštus, o bausti dėl to nekaltus nuotėkų valytojus.
Receptai teršalams valyti
Ar nuotekų valymo įmonės negalėtų pačios tikrinti, kokie teršalai joms yra tiekiami? Pasak M. Rimeikos, teoriškai tai yra įmanoma, bet praktiškai sunkiai įgyvendinama.
„Vieno nuotekų mazgo, kuriame būtų galima tikrinti tiekiamas nuotėkas, įrengimas kainuotų apie 15 tūkstančių eurų. Gal pinigai ir nebūtų tokie dideli, bet iškart kyla problema – o kur tokį mazgą statyti. Jei jį pastatysi pramonės įmonės teritorijoje, tai be jos žinios ten nei vandentiekininkai, nei aplinkosaugininkai nepateks. Kas iš to gautųsi, nesunku prognozuoti.
Jei tokį nuotekų mazgą pabandysi įrengti už įmonės teritorijos, tai iškart susidursi su žemės nuosavybės bei kitomis problemomis“, – sako M. Rimeika.
Reikia naujų technologijų
Akcinės bendrovės „Šiaulių vandenys“ direktorius Jonas Matkevičius sako, kad išvalytos nuotekos drastiškai neblogėja. Taip pat nepastebėta, kad žmonės būtų pradėję žymiai daugiau naudoti buitinės chemijos.
„Tiesiog įvedamos naujos Europos Sąjungos aplinkosauginės normos ir griežtėja reikalavimai“, – sako J. Matkevičius.
„Šiaulių vandenų“ vadovo nuomone, reikėtų skatinti žmonių sąmoningumą, kad jie kuo mažiau naudotų plastiko, iš kurio ir susidaro ftalatai, bei atsakingiau rinktųsi buitinės chemijos priemones. Be to, J. Matkevičiaus teigimu, reikia jau dabar dairytis naujų technologijų, ieškoti galimybių jas įsisavinti ir tokiu būdu modernizuoti nuotekų valymo įrangą.
Mažiau chemijos buityje
Tuo tarpu „Vilniaus vandenų“ laboratorijos vadovė Aurelija Baronienė atkreipia dėmesį, kad dažnai gyventojai tiesiog nežino, ką galima pilti į kriauklę ar klozetą, o ko – griežtai ne. Tai lemia vamzdžių užsikišimus, dėl kurių įvyksta nuotekų vamzdyno avarijos, o vandentvarkos specialistams tenka traukti į nuotekas draudžiamas pilti buitines ir kitas atliekas: skudurus, higieninius įklotus, sauskelnes, popierinių rankšluosčių ir plaukų gumulus, daržoves, telefonus, statybines atliekas, žaislus ir kitus daiktus.
Gyventojai turėtų galvoti ne tik apie užsikemšančius kanalizacijos vamzdžius, bet ir apie aplinką, paviršinius vandenis, kur kenksmingos atliekos kartu su nuotekomis gali patekti ir padaryti daug žalos.
„Visas vanduo, kuriuo plaunamos rankos, drabužiai, indai, grindys kartu su plovikliais, skalbimo milteliais ir kita buitine chemija keliauja tiesiai į nuotekų tvarkymo sistemą, tada į nuotekų valyklą ir jau po to išvalytas patenka į upes. Kuo daugiau chemijos naudosime buityje, tuo sunkiau bus išvalyti nuotekas, kad jos būtų tinkamos išleisti į paviršinius vandenis.
Pavyzdžiui, teršalus skaidančioms bakterijoms smarkiai kenkia antibakteriniai valikliai, kuriuos naudojame buityje. Taip pat nuotekose randama ir ftalatų, kurie yra kiekvieno žmogaus kasdieninėje buitinėje chemijoje, induose, vaikų žaisluose, todėl būtina šviesti visuomenę ir auginti atsakingą kartą. Rūpintis gamta turime visi kartu“, – pastebėjimais dalinosi A. Baronienė.
