Suprasdami, kad neigti būtinybę sutvarkyti žinybinių ryšio tinklų ūkį, jį konsoliduojant ir perkeliant į modernesnę platformą, yra neprasminga, konsolidavimo projekto oponentai sutelkė savo kritiką į du esminius taikinius: į tai, kad nebūtų būtų statomas atskiras vieningas kritinio ryšio tinklas ir, žinoma, triukšmas sukeltas dėl radijo dažnių paskirstymo – Lietuvos valstybei, pabrėžiu, Lietuvos valstybei priklausančio turto, kurį skirstydama valstybė numato remtis ne vien verslo, bet platesniu požiūriu į visuomenės poreikius.
Kaip visada, besikarščiuojant apie VKRT prikalbėta visokių populistinių, netikslių ar net sąmoningai visuomenę klaidinančių dalykų. Ypač tuo pasižymėjo asociacija „Infobalt“, kuriai vadovauja išeivis iš „Telia Lietuva“ Mindaugas Ubartas, o prezidentas – „Telia Lietuva“ valdybos nario pareigas einantis Mindaugas Glodas.
Priešina valstybės institucijas visuomenei
Ko tik neprikalbėsi, kad komercinių operatorių verslo interesus pateiktum kaip visos visuomenės interesus. Dar neseniai „Telia Lietuva” Verslo klientų departamentui vadovavęs M. Ubartas, tapydamas “dažniais pertekusios” valstybės ir “dažniais nustekentos” visuomenės priešstatą, prabilo spalvingomis metaforomis. Tai ir greitkelis, kuriame 11 tūkst. valstybės tarnautojų važiuoja plačia vidurine juosta, o 3 milijonai gyventojų – siaurutėmis šoninėmis juostomis, ir greitkelis, kuriuo važiuoja tik Vadovybės apsaugos automobiliai, o visi kiti yra priversti važiuoti senais siaurais aplinkkeliais.
Jeigu jau kalbame eismo metaforomis, derėtų pastebėti, kad priešinti valstybės tarnybas visuomenei yra toks pat nonsensas, kaip reikalauti, kad iš greitosios pagalbos būtų atimti švyturėliai ir pirmenybė eisme. Tas pat, kas reikalauti, kad ugniagesiai vyktų į gaisrą ne pusę milijono kainuojančiu spec. automobiliu, bet išsinuomota „City Bee“ mašinėle, įsimetę bambalį vandens, o kelių policininkai, užuot važinėję galingais, bet kokį pažeidėją galinčiais pavyti automobiliais, vairuotų ekonominės klasės automobiliukus. Net mokyklinukai supranta, kad valstybės spec. tarnybų prioretizavimas bendrame eisme ir reikiamo lygio priemonių suteikimas yra ne valstybės užgaida, bet imperatyvi būtinybė, kylanti iš valstybės funkcijų ir pareigų, užtikrinant visos visuomenės saugumą.
Beje, M. Ubartas visai ne prieš prioretizuoti valstybės spec. tarnybų poreikius – bet tik su sąlyga, jeigu VKRT būtų organizuotas operatorių valdomų tinklų pagrindu. Panašu, kad perkėlus institucijų telekomunikacinius srautus į operatorių nutiestus “greitkelius” populistinės metaforos apie plačias juostas valstybės institucijoms ir siauras – gyventojams – būtų iškart pamirštos. Kaip viskas paprasta.
Sprendimą padiktavo karti patirtis
Akivaizdu, kad spec. tarnybų ryšys turi patikimai veikti, ypač kuomet kyla masinio pobūdžio krizės dėl gamtinių (uraganai, potvyniai, gaisrai, pandemijos) ir technologinių-socialinių (didelės avarijos, teroro aktai, socialiniai neramumai) priežasčių. Kaip taisyklė, pastarąsias lydi komercinių tinklų nulūžimai, kuriuos įtakoja energijos tiekimo nutrūkimai, bet ypač – staigūs apkrovos šuoliai dėl dešimteriopai išaugusių skambučių ir informacinių srautų.
Iš esmės visų didžiųjų pastarojo meto krizių metu paaiškėjo viena ir ta pati taisyklė – komerciniai tinklai, suprojektuoti vidutinėms apkrovoms, nesusidoroja su kritinėmis apkrovomis, nes žiūrint verslo akimis, nėra racionalu investuoti į technologinio tinklo resursus, skirtus maksimaliai apkrovai aptarnauti. Taip buvo po 2001 m. rugsėjo 11 d. teroro aktų Niujorke, po žemės drebėjimo 2007 m. San Franciske, po 2011 metų cunamio Japonijoje, po įvykdytų teroristinių aktų Londone (2005 m.) Briuselyje (2016 m.) ir kituose Europos miestuose. Toli ieškoti pavyzdžių nė nereikia – prisiminkime kad ir lokalias tinklų perkrovas, su kuriomis reguliariai susiduriame Lietuvoje vykstančių masinių renginių metu, komercinių tinklų nulūžimus pirmąją karantino dieną (kovo 16 d.), kuomet žmonės masiškai perėjo prie nuotolinio darbo, o mokyklos – prie nuotolinio mokymo.
Remiantis karčia pasaulio ir pačios Lietuvos patirtimi ir buvo priimtas sprendimas kurti tokį vieningą spec. tarnybų tinklą ir dedikuoti jam tokius dažnių resursus, kad būtų užtikrintas stabilus keitimasis informacija ir duomenimis nepriklausomai nuo viešųjų tinklų būklės. Juolab, kad egzistuoja rimtas klausimas, kur ir kaip yra įrengtos Lietuvos operatorių komutacijos stotys (angl. core) ar jų elementai. Būtina žinoti, kad tais atvejais, kai jos įrengtos užsienyje, gali tapti problemiška užtikrinti informacijos, kuria disponuoja spec. tarnybos, konfidencialumą.
Perša modelį, kurio atsisakyta Švedijoje
Ko siekia „Infobalt“ atstovaujami operatoriai Lietuvoje? Tikėtina, siekia neleisti Lietuvos valstybei įdiegti nacionalinės aprėpties kritinio ryšio tinklą, kuris iš dalies remtųsi autonominiu fiziniu LTE tinklu, iš dalies – komercinių operatorių LTE tinklais. T. y., siekia neleisti įgyvendinti hibridinį VKRT tinklo modelį, kuris šiuo metu yra realizuojamas Švedijoje. Taip, pavyzdžiui, „Telia“ Švedijoje toks projekto modelis tinka, nes prie jo įgyvendinimo dirba pati valstybės kontroliuojama, „Telia“. Lietuvoje gi „Telia” ir „Infobalt” baugina visuomenę neva valstybė, konsoliduodama žinybinius tinklus, steigia „valstybinį telekomą” ir siūlo vadovautis – atkreipiu dėmesį – ne Švedijos, bet Suomijos VKRT modeliu “Virve 2.0”.
Kodėl Suomijos? Nes ten valstybė, neapdairiai paskubėjusi išdalinti dažnius operatoriams ir netekusi išteklių, būtinų kritinio ryšio tinklo pastatymui, užsinėrė virvę ant kaklo ir dabar yra priversta pirkti tinklo paslaugas ir nuomotis dažnius iš komercinių operatorių. „[Lietuvos modelis]„su mūsų pristatytu Suomijos modeliu neturi nieko bendra”, pareiškė „Telia Lietuva” atstovė Inga Volungevičiūtė. Tikrai taip – užtat jis turi daug bendra su valstybės valdomu VKRT modeliu, kurį Švedijoje įgyvendina „Telia”.
Kaip iš tikrųjų būtų perskirstyti dažniai?
Valstybės reikmėms planuojama rezervuoti 2x15 MHz dažnių ruožus iš 700 MHz juostos. Įvertinus visus dažnių resursus, kuriais disponuoja operatoriai, valstybė pasilieka savo poreikiams ne trečdalį, kaip skelbiama, o tik 11-12 proc. dažnių resursų. Dar 100 MHz planuojama rezervuoti iš 3,6 GHz juostos. Čia operatoriai mintyse jau yra pasidalinę 400 MHz ruožą į tris dalis po 133 MHz, nors viešose diskusijose su RRT kalbama apie 4 diapazonus po 100 MHz ir pretendentai į tuos rėžius yra keturi: „Telia“, „Bitė“, „Tele2“ ir valstybė. Dažnių aukcionas dėl 700 MHz ir 3,5 GHz dažnių paskirstymo turi įvykti iki metų pabaigos. Taigi, operatoriams, kaip ir kitose Europos valstybėse (išskyrus Suomiją) būtų padalinta aukciono tvarka po 100 MHz. Tai būtų ženklus operatorių turimų dažnių resursų portfelio papildymas. Taip pat reikėtų pažymėti, kad 3,5 GHz juostos rezervavimas valstybės reikmėms susijęs su Lietuvos geostrategine Vakarų partneryste.
Dar kartą apie kainą
„Infobalt“ teigia, kad valstybė nuosavo LTE tinklo statyba ir vėliau jo eksploatacija per 10 metų kainuotų apie 100 mln. Eur. Tokia suma gal ir skamba įspūdingai, tačiau tik tol, kol nepasidomi, kiek šalies institucijos ir organizacijos yra investavusios ir toliau šiuo metu investuoja į atskirus žinybinius tinklus bei įrangą. Norintiems pasidomėti šiais skaičiais, rekomenduočiau panaršyti Valstybės kontrolės ataskaitas. Mūsų skaičiavimai rodo, kad vieningo LTE bazėje veikiančio tinklo eksploatacija valstybei atsieitų du kartus, pabrėžiu, du kartus pigiau, negu kad valstybė dabar sumoka už 15 atskirų tinklų eksploataciją.
Taip pat teigiama, kad šio autonominio tinklo vartotojas per mėnesį mokėtų apie 59 Eur ir kad operatoriai galėtų pasiūlyti paslaugas už 2-3 kartus mažesnį mokestį. Deja, konkrečios sumos neįvardijamos, taip pat lieka neatsakyta į gausybę su komerciniais tinklais susijusių saugumo ir patikimumo klausimų, dalį kurių jau palietėme aukščiau. O kad visai supainiotų visuomenę, „Infobalt“ prideda, kad į tą operatorių teorinę kainą būtų įtraukti „tarptautiniai pokalbiai“. Ši frazė reiškia, kad arba „Infobalt“ visiškai neišmano kritinio ryšio tinklo paskirties, arba tai daro sąmoningai, norėdama klaidinti visuomenę. Nes šis tinklas bus uždaras ir jis neveiks kaip įprasti komerciniai tinklai, iš jo nepaskambinsi kam tik nori. Sakykim, ugniagesio žmona negalės iš savo mobilaus telefono vyrui paskambinti į jo darbinį ryšio aparatą. Ir atvirkščiai, ugniagesys negalės iš darbinio aparato paskambinti į išorę, juolab adresatui užsienyje.
VRKT bus efektyvi komunikacijos priemonė, tarnaujanti mūsų spec. tarnyboms ir padedanti operatyviai vykdyti joms keliamus uždavinius. VKRT sustiprins Lietuvos žmonių saugumą ir saugos žmonių sveikatą bei gyvybes, kurios nėra dedamos ant svarstyklių, kitoje pusėje padedant pinigų kapšelį.
Komentaro autorius yra Telecentro vadovas.
