Rugsėjo viduryje dujų ir naftos gavybos bendrovė BP paskelbė apžvalgą, kurioje eilinį sykį buvo gerokai sumažinta naftos suvartojimo prognozė. Iš ataskaitos galima daryti prielaidą, kad naftos paklausos ir juodojo aukso kainų kritimo niekaip nepavyks išvengti.
Taip mano Maksimas Orlovskis, investicinio banko „Renaissance Capital“ vykdantysis direktorius.
Praeityje ir auksiniai laikai naftos pramonės bei su tuo susijusių verslų akcijoms – investuotojų nedomina kompanijos, kurių pradavimai stagnuoja ar netgi smunka. Jei tikėsime BP apžvalga, pinigų upė tekės į saulės ir vėjo energetiką, kur ateinančius 20 metų gamybos apimtys, laukiama, kils po 5-20 kartų.
Dviejuose iš trijų scenarijų, kuriuos analizuoja BP, iki 2040 m. prognozuojamas stiprus naftos paklausos kritimas – trečdaliu ar netgi dukart. Netgi konservatyvusis scenarijus, pats palankiausias naftą išgaunančioms kompanijoms, numato, kad 5 proc. kritimas neišvengiamas.
Elektrinis transportas prieš naftą
Prie menkstančios naftos paklausos prisideda sparčiai populiarėjantis elektrinis transportas – nuo paspirtukų iki elektrobusų, ir didėjanti iš pigių atsinaujinančių išteklių pagaminamos elektros energijos apimtis.
Praktiškai visi lyderiaujantys automobilių koncernai artimiausiu metu planuoja gerokai padidinti elektrinių modelių gamybą – taip, kad jų kiekiai visuose pardavimuose sudarytų 30 ar netgi 50 proc.
Be to, vis daugiau šalių jungiasi prie iniciatyvos, kuria po 10-20 metų uždraus automobilių su vidaus degimo varikliais pardavimus.
Natūralu, kad taip mažės automobilinių degalų paklausa, kad turės įtakos naftos kainai, atsargų vertei ir apskritai investicijų į šią pramonės šaką patrauklumui.
Pokyčius gerokai gali paspartinti ekologinių reikalavimų griežtinimas ir taršos mokesčių įvedimas kartu su žaliosios ekonomikos priemonių skatinimu, rašo forbes.ru.
Neįvertinti šių tendencijų taip pat pavojinga, kaip savo laiku nutiko su skalūnų potencialu JAV.
Priešingos barikadų pusės
Visame pasaulyje krintanti naftos paklausa verčia naftą išgaunančias šalis – pirmiausia Persijos įlankos valstybes ir Rusiją – užduoti sau klausimą apie tai, ar atsipirks investicijos, kokia bus atsargų monetarizacija ir kaip nukreipti resursus pertvarkant ekonomikas, įvertinant globalius pokyčius.
Naftą eksportuojančių šalių kartelis gali ir toliau palaikyti kainas, sumažinti arba apriboti naftos gavybą. Vis dėlto tai prives prie to, kad amerikiečių naftos ir dujų sektorius, kuris išsiskiria didelėmis investicijomis ir technologijomis, nusigriebs grietinėlę, aktyviai plėtosis ir užims rinką.
Per tą laiką, kuris praėjo nuo 2008 m. krizės ir turėjo įtakos keturis kartus sumažėjusiai naftos kainai, JAV skystų angliavandenilių gavybą padidino 2,5 karto ir tapo absoliučia lydere pagal gavybos augimą bei stambiausia naftos gavybos galia pasaulyje (čia ir toliau – BP ataskaitos duomenys).
Netgi po sąlyginai žemų kainų penkmečio, kai WTI naftos kaina už barelį vidutiniškai siekė 53 JAV dolerius, JAV naftos ir dujų sektorius gavybą didino 1,5 karto. Pati JAV pasaulinėje rinkoje užėmė 19 proc. Tuo pat metu OPEC gavyba stagnavo, o kartelio dalis pasaulinėje rinkoje sumenko nuo 42 proc. iki 36 proc. Rusijos dalis praktiškai nepakito ir liko ties 11 proc.
Reikia kitos strategijos
Panašu, kad karteliui atėjo metas susimąstyti apie alternatyvią strategiją, o būtent apie tai, kaip padidinti rinkos dalį ilgoje perspektyvoje palaikant žemas naftos kainas. Jos turėtų būti tokiame lygmenyje, kad skalūnų perdirbimas ir naftos gavimas iš naftingojo smėlio taptų nepateisinamas.
Kalbama apie rinkos dalies padidinimą išstumiant kai kuriuos gamintojus pirmiausia iš Šiaurės Amerikos ir galiausiai apie pinigų iš naftos gavimą didinant jos gavybą.
Atsižvelgiant į tai, kad gavybai itin didelių lėšų nereikia, kartelis visiškai pajėgtų palaikyti naftos barelio kainas ties 30-40 JAV dolerių riba. Esant tokiai naftos kainai daugelis alternatyvių gamintojų būtų priversti gerokai sumažinti gavybą arba apskritai jos atsisakyti. Tokiu atveju tradicinių gamintojų – tokių kaip Saudo Arabija, kur išlaidos naftos bareliui išgauti ir jam realizuoti be mokesčių – mažiau nei 4 JAV doleriai, arba Rusija, kur ši suma sukasi apie 9-10 JAV dolerių – pajamų pakaktų, kad užtikrintų pakankamą investicijų grąžą.
Grįžti į ankstesnį pajamų lygį, panašu, nepavyks, tačiau gavybos augimas, o kartu ir mokestinės bazės plėtimas per laiką galėtų kompensuoti neigiamą sumažėjusių kainų efektą.
Perėjimas nuo gavybos sumažinimo politikos prie investicijų ir naftos gavybos apimčių didinimo bendrai ekonomikai turėtų teigiamą įtaką: sukurtų naujų darbo vietų, padidintų naftos ir su tuo susijusių kompanijų pelną, pagerintų prekybos balansą ir padidintų bendrąjį vidaus produktą. Tačiau visa tai taptų įmanoma tik tuomet, kai ekonomikos aktyvumas grįš į daugiau mažiau pelningą lygį.
