Pastaruoju metu kelionių vadovų pora Edita Muraškaitė (52 metai) ir Rahimas Falahi (40 metų) nemažai laiko praleidžia buto, esančio Vilniaus Rasų seniūnijoje, balkone.
Gerdami arbatą jie dalijasi prisiminimais apie keliones po platųjį pasaulį ir ypač po Iraną. Ši šalis – Rahimo tėvynė. Antrąja savo tėvyne ją vadina ir Edita.
Pasaulį užgriuvus koronaviruso pandemijai ir subyrėjus turizmo verslui sėslaus gyvenimo būdo nemėgstančiai porai teko atsisakyti kelionių ir karštligiškai svarstyti, kaip kitaip panaudoti savo patirtį ir sugebėjimus.
Mat valgyti reikia, o už parduotą sodybą gautos lėšos anksčiau ar vėliau išseks.
E.Muraškaitė ir R.Falahi ėmėsi vertimų, literatūros rašymo, prekybos iranietiškais rankdarbiais, Irano kultūros pristatymo renginių. Supratę, jog lygiai tokiais pat kone isteriškais ieškojimais pastaruoju metu užsiima ir jų kolegos, jie net įsteigė Lietuvos kelionių vadovų ir gidų sąjungą.
Apie visa tai E.Muraškaitė ir R.Falahi papasakojo „Lietuvos ryto“ korespondentui.
– Kokios mintys kyla, kai galvojate apie koronaviruso pandemijos paveiktą turizmo verslą?
E.M.: Prieštaringos. Viena vertus, tikime, kad viskas anksčiau ar vėliau baigiasi.
Iš istorijos žinome, kad buboninis maras, ispaniškasis gripas ir kitos pandemijos buvo įveiktos, o žmonės keliavo ir keliaus.
Kita vertus, kad išliktume, reikia išlaukti, o tai nėra paprasta. Gidai šiokio tokio darbo čia, Lietuvoje, turi, o mes, kelionių į užsienio šalis vadovai, likome be jokio uždarbio nuo pat karantino pradžios kovo 16-ąją.
Puikiai atsimenu paskutinę kelionę į Omaną. Trečiąją viešnagės dieną pamatėme, kad žmonės pasileido parduotuvių link ir ėmė pirkti tualetinį popierių, kruopas ir panašius dalykus. Paklausėme, ar taip jie ruošiasi karantinui? Atsakė, kad taip ir kad netrukus bus uždaryti visi oro uostai.
Lietuvos kelionių agentūra operatyviai sureagavo ir spėjo mus išgelbėti nuo didesnių rūpesčių.
– Tada prasidėjo išlikimo kova?
E.M.: Taip, kad išliktume, teko visas mintis nukreipti į persiorientavimą – kitų galimybių, kitų pajamų šaltinių paiešką.
Pastebėję, kad kelionių vadovai dėl sustojusio turizmo verslo išsilaksto, susiranda kitas veiklos sritis, nusprendėme suburti geriausius šios profesijos atstovus. Praėjusį ketvirtadienį įsteigėme Lietuvos kelionių vadovų ir gidų sąjungą, kurios vienas tikslų – atkreipti valdžios dėmesį į be pajamų ir be darbo likusius kelionių vadovus ir išsaugoti šią profesiją, kad jie neišsivaikščiotų.
Daugelis mano, kad kelionių vadovai dirba kelionių agentūroms, tačiau dažnu atveju taip nėra. Mes dirbame sau – tai labai smulkaus verslo modelis. Tad valstybė, sudėtingu metu parėmusi turizmo agentūras, visiškai pamiršo mus.
Be to, tikime, kad sąjunga suvienys intelektines kelionių vadovų pajėgas ir padės jiems panaudoti sukauptas žinias: juk mes galime rašyti knygas, rengti kursus, organizuoti įvairių šalių pristatymus. Na, kad nereiktų plušėti kebabinėje.
– Šiaip ar taip, pusę metų gyvenate be įprastų pajamų. Kaip pavyksta?
R.F.: Turime santaupų.
E.M.: Be to, prieš pat karantiną pardavėme vasarnamį. Todėl šios lėšos mums suteikė galimybę ieškoti, ką norėtume toliau veikti, kaip galėtume panaudoti savo sugebėjimus.
– Galbūt rašote knygą apie Iraną?
E.M.: Planuojame, nors apie šį planą kol kas garsiai nešnekame, kad neprisišnekėtume. Rahimas taip pat rašo apsakymus apie savo kasdienį gyvenimą vaikystėje. Aš jį paskatinau, nes jis man kasryt pasakodavo istorijas, kurios, mano akimis, jei būtų užrašytos, puikiausiai tiktų knygai.
R.F.: Aš moku anglų, persų kalbas. Tad ieškau galimybių užsiimti vertimais. Tarkime, pabandžiau užmegzti darbo santykius su viena Irano naftos kompanija. Man, kaip studijavusiam kiną ir šiek tiek muziką, nėra lengva iš naujo mokytis rinkos taisyklių ir kalbos. Juolab kad toji rinka ne itin nori įsileisti naujoką.
E.M.: Mes karštligiškai ieškome, kaip gauti pajamų neparduodant sielos. Aišku, jeigu nepavyks, teks imtis ir nemielų darbų. Mano žiniomis, nemažai kelionių vadovų jau darbuojasi visai kitose srityse. Mes dar priešinamės.
Pastaruoju metu kone savo malonumui organizuojame įvairius Irano kultūros renginius, padedame bendradarbiauti Lietuvos ir Irano įmonėms, pardavinėjame iranietiškus rankdarbius, tarkime, kilimus.
R.F.: Kai mes su turistų grupėmis keliaudavome po Iraną, susipažinome su daugybe rankdarbių gamintojų, su kuriais iki šiol palaikome ryšius. Tačiau labai sunku čia, Lietuvoje, surasti įmonių, kurios norėtų bendradarbiauti su tomis Irano įmonėlėmis. Ir kilimų pirkėjų nėra tiek daug, kiek norėtųsi.
Tad nemažai laiko skiriame Irano rašytojos Zoyos Pirzad romano vertimui. Jau išvertėme keliasdešimt puslapių.
Ji jautriai ir įdomiai rašo apie paprastų moterų gyvenimą šiuolaikiniame Irane.
Mes šios armėnų kilmės iraniečių rašytojos romaną pasirinkome todėl, kad perskaičius jį įmanoma geriau suprasti, kaip Irane gyvena eilinė šeima, paprasta moteris. Pasaulyje vyrauja nuomonė apie moterų priespaudą Irane, tačiau kokie 75 procentai šalies moterų visai patenkintos savo gyvenimu.
– Edita, esate sakiusi, kad anksčiau net po kelis mėnesius per metus praleisdavote Irane ir kad tą šalį esate įsimylėjusi lyg antrąją tėvynę.
Iš kur toji meilė?
E.M.: Mano tėvai buvo aistringi keliautojai. Todėl šviesiausi ir maloniausi prisiminimai atklysta būtent iš kelionių su tėvais. Niekada neišdils Urale praleistos vasaros ir tolimos kelionės traukiniu per Maskvą. Mat mano motinos tėvai kilę iš Uralo, ji turi baškirų ir rusų kraujo.
Aš baigiau istoriją Vilniaus universitete. Šiek tiek pasėdėjusi archyvuose supratau, kad sėslus gyvenimo būdas – ne man. Tada keliems mėnesiams išvykau į Daniją, kur ir kilo svajonė, kad norėčiau kiekvieną savaitę vykti vis į kitą šalį. Ėmiau ir užsirašiau į kelionių vadovų kursus. Pabaigusi kursus dirbau kelionių į Sankt Peterburgą vadove, mat gerai kalbėjau rusiškai. Vėliau turistus lydėjau ir į kitus Europos miestus.
Mano motina vis kartodavo, kad vos pasitaikius galimybei aplankyčiau Iraną. Mat ji buvo sutikusi paskutinį Irano šachą Mohammadą Rezą Pahlavi. Greičiausiai net įsimylėjo jį, nes pradėjo domėtis jo gyvenimu, rinkti straipsnius, nuotraukas, informaciją apie persų kultūrą. Tad gal tą meilę persų kultūrai gavau su genais? Be to, pati labai domėjausi sufizmu.
Prieš keliolika metų mano tėvas sunkiai susirgo, kaip sakoma, atsidūrė ties gyvenimo ir mirties slenksčiu. Jis labai skeptiškai žiūrėjo į visus mano dvasinius ieškojimus, bet aš jį užkalbėjau visokiomis abrakadabromis ir atsitiko mistinis stebuklas – jis pasveiko ir iki šiol yra gyvas.
Įdomu tai, kad iki ligos jis buvo doras krikščionis, kuris laikydavosi visų katalikiškų papročių. Tarkime, prieš Kalėdas visi stovėdavo ant ausų, kad tik šventei nieko netrūktų.
Ir staiga prieš vienas Kalėdas pareiškė, kad jam nereikia kalėdiniais valgiais nukrauto stalo. Kažkas net nugirdo jo pokalbį telefonu, kai jis savo klasės draugui ištarė, kad krikščionybė yra keistas tikėjimas ir kad vertėtų daugiau pasidomėti zoroastrizmu.
Trumpai tariant, visos aplinkybės mane tarsi skatino vykti į Iraną. Tarkime, 2009 m. į autobusą, lietuvių grupę vežantį į Sankt Peterburgą, įsėdo iranietis, vedęs lietuvę. Pabendravau su juo ir jis patikino, kad vykti į Iraną yra tikrai saugu, ir net pažadėjo padėti suorganizuoti kelionę.
Po metų pirmąsyk išvykau į Iraną. Vos išlipusi iš lėktuvo supratau, kad atsidūriau lyg namuose.
Prieš kelionę tėvas man davė užduotį Irane aplankyti zoroastrų šventyklą, kur kūrenama ugnis. Įdomu tai, kad zoroastrų šventyklos yra uždaros lankytojams, į juos užsieniečiai neįleidžiami, bet man stebuklingu būdu pavyko įeiti į šventyklą ir pabūti prie ugnies, kuri nėsyk nėra užgesusi net kelis šimtmečius, jų pačių teigimu, nuo Darijaus Didžiojo laikų.
Nuo tada iki pat karantino Irane kasmet praleisdavau po kelis mėnesius. Dažniausiai su turistų grupėmis, kuriems, tikiuosi, padėjau pažinti ir tikrąjį šios šalies veidą.
– Rahimai, o kokia jūsų istorija?
R.F.: Aš visada mėgau keliauti. Būdavo net taip, kad savaitgalį užsimesdavau kuprinę ir stotyje sėsdavau į pirmą pasitaikiusį autobusą.
Visada veždavausi fotoaparatą ir fotografuodavau kaimuose gyvenančius žmones.
Be to, mano brolis, kuris irgi mėgsta fotografuoti, dirba kelionių vadovu Irane. Kadangi mūsų namai netoli Persepolio, buvome įpratę, kad brolis su turistų grupėmis ar su kolegomis užsukdavo pasivaišinti arbata. Per vieną tokių viešnagių sutikau Editą. Tapome gerais draugais.
Kai Edita 2013 m. Lietuvoje įkūrė Persijos kultūros klubą, ji pasiūlė surengti mūsų su broliu parodą. Toji paroda įvyko UNESCO galerijoje Vilniuje.
Atsimenu, tada Maišiagaloje net vyko Irano kultūros savaitė.
Mes su Edita vis daugiau bendravome ir toji draugystė ilgainiui virto meile.
– Pastaruoju metu keliones į Iraną rengėte kartu, ar ne?
R.F.: Taip, dvejus metus dirbome kartu. Aš tvarkydavau organizacinius reikalus, o Edita lydėdavo turistų grupes.
Tačiau staiga dėl koronaviruso šalys viena po kitos užsidarė, o mes buvome priversti ieškoti išeičių, kaip išlikti sugriuvus turizmo verslui.
E.M.: Bet vilties sugrįžti prie mėgstamo darbo neprarandame.
