Tiesa, oficialiai tai vadinasi Valstybinio kritinio ryšio tinklas (VKRT). Jau dabar savarankiškai radijo ryšiu naudojasi pasieniečiai, policininkai, kitos jėgos struktūros, taip pat geležinkelininkai.
Tai visiškai normalu, kaip ir ketinimai konsoliduoti šiuos vartotojus ir pritraukti juos į VKRT. Juolab kad valstybei būtinas kritinės infrastruktūros tinklas.
Bet naujausias kelių ministerijų pastangomis patyliukais parengtas projektas turi galybę trūkumų.
Pirmiausia valstybė ketina sau rezervuoti net dvi 5G technologijoms skirtas dažnių juostas. Vadinasi, keliolika tūkstančių klientų turintis VKRT naudotųsi tokiais pat dažnių resursais kaip ir daugiau nei po milijoną vartotojų turinčios trys privačios mobiliojo ryšio kompanijos.
Anot asociacijos „Infobalt“ vadovo M.Ubarto, tai būtų panašu į nurodymą visiems mirtingiesiems iš Vilniaus į Kauną važinėti per Jonavą, o greitkelį palikti tik valdininkų reikmėms. Antra vertus, valstybė jau pripažino, kad diegti 5G technologijas turėtų privačios kompanijos, tačiau dabar norima iš jų atimti trečdalį dažnių.
Beje, kitas didžiulis trūkumas – šio projekto kaina.
Apskaičiuota, kad investicijos siektų net 43 milijonus eurų. Mat darbo grupė, į kurią nebuvo pakviestas nė vienas rinkos dalyvių, pritarė VKRT diegimo hibridiniam modeliui, kuris numato, kad valstybės kontroliuojamas operatorius statytų nuosavą 700 MHz dažnių ruože veikiantį LTE tinklą. Kitaip tariant, bokštus ir visa kita.
Taip pat apskaičiuota, kad vienam klientui (o tokių bent pradiniame etape būtų mažiau nei 12 tūkstančių) teikiamų paslaugų savikaina siektų 55 eurus per mėnesį. Suma, galima sakyti, astronominė, nes net ir planus su neribotu mobiliuoju internetu ryšio teikėjai dabar siūlo mažiausiai perpus pigiau.
Tuo metu valstybės įmonės ar įstaigos, skelbdamos konkursus, dažniausiai sulaukia pasiūlymų su nuline kaina. Kitaip tariant, ryšys joms nekainuoja nieko. Skirtumas tarp nulio ir 55 eurų – milžiniškas. Todėl VKRT turėtų mažinti savikainą, o tai įmanoma nebent teikiant komercines paslaugas.
Visa tai turint galvoje, matyt, ne veltui įtariama, kad šitaip valdantieji ketina sukurti ketvirtą judriojo ryšio operatorių, tiktai valstybinį. Sugrįžtume į ankstesnį laikotarpį nei 1998-ieji, kai buvo privatizuotas „Lietuvos telekomas“.
„Vadinkime daiktus tikraisiais vardais: tai yra ne kas kita kaip bandymas sukurti valstybinį telekomą. Sumanė iš po stalo ištraukti tokį planą ir jį formalizuoti, nors aiškiai matyti, kad viskas statoma kreivomis plytomis“, – teigė „Infobalt“ vadovas M.Ubartas.
Tiesa, vakar Vyriausybės pasitarime susisiekimo ministras J.Narkevičius dievagojosi, kad VKRT komercinių paslaugų teikti neketina. Tačiau nei jis, nei kiti Vyriausybės nariai neslėpė, kad pirmiausia valstybė turi kuo skubiau rezervuoti sau dažnius, o pats projektas dar gali būti tobulinamas.
Vis dėlto blogiausia, kad nėra pagrįsta, kodėl valstybei iš tiesų reikia taip brangiai kainuojančio tinklo. To ekonominio pagrindimo stinga visais atvejais, kai tik politikai prabyla apie naujas valstybines struktūras.
Gal tik valstybinių vaistinių projektą galima laikyti išimtimi, nes joms keliama užduotis atpiginti medikamentus. Bet kažin ar tai įmanoma turint galvoje sąnaudas, kurių reikėtų kuriant tokį tinklą. Juolab kad vaistų rinkoje konkurencija ir dabar jau yra aršesnė nei telekomunikacijų sektoriuje.
O kam reikalingas valstybinis plėtros bankas, kurį palaiko net Prezidentūra, išvis niekas negali paaiškinti. Iš pradžių parlamentarai rimtais veidais svarstė, kad jis konkuruotų su komerciniais bankais ir dalytų paskolas. Vėliau susizgribo, kad tai nesąmonė, ir pradėta svarstyti apie lengvatinius kreditus verslui, daugiausia smulkiajam.
Praėjusią savaitę ilgai plušusi darbo grupė paskelbė tris pasiūlymus. Pirmasis – įkurti plėtros banką konsolidavus Žemės ūkio paskolų garantijų fondą, INVEGA, Viešųjų investicijų plėtros agentūrą ir naujai kuriamą Valstybės investicijų valdymo agentūrą. Antrasis – steigti holdingo kompaniją tų pačių agentūrų pagrindu. Trečiasis – nupirkti jau veikiantį banką.
Visi trys scenarijai įmanomi. Tačiau pirmiausia, kaip paskelbė ta pati darbo grupė, teks konsultuotis su Europos Komisija, kuri atsakymą vargu ar pateiks anksčiau nei po metų.
O blogiausia yra tai, kad iki šiol taip ir neaišku, kuo užsiimtų valstybinis plėtros bankas ir kokie jam būtų keliami uždaviniai.
„Valstybė gali turėti banką, bet reikia atsakyti į klausimą, kokią problemą mes sprendžiame.
Antra, kaip mes iš to banko uždirbsime. Nes kitu atveju banko steigimas – labai rizikingas veiksmas, kuris gali lemti, jog turėsime didžiulę problemą ir visi mokėsime savo pinigus, kad šitą banką palaikytume“, – taip projektą įvertino mokesčių ekspertas M.Dubnikovas.
Bet kuris verslininkas, prieš imdamasis naujo projekto, įvertina būsimas sąnaudas, pajamas ir visa kita. Tačiau apie valstybinį verslą vis dažniau svaigstantiems politikams tokia strategija greičiausiai negirdėta.
