Žiūrint globaliau makroekonominiu vertinimu per šiuos metus kaip kokie narkomanai tapome priklausomi nuo baltarusiško biokuro adatos – iš tiekimo grandinės jau yra eliminuoti beveik visi vietinės žaliavos tiekėjai. Nuostabus energetinės nepriklausomybės įtvirtinimo pasiekimas!
Pasikinkę socialinuose tinkluose užduotą tariamų gamtos mylėtojų, toną, kuris nieko bendro neturi su moksliniu pagrindu buvome sukiršinti tarpusavyje. Paukštelių ir vilkų sergėtojai unison rėkė – plėskim saugomas teritorijas, o blaiviai mąstantys miškininkai atrėždavo – ir dabar ūkininkaujame tvariai. To pakako, kad būtume sukiršinti tarpusavyje.
Ne tik miške zvimbia pjūklai tarp miško savininkų bei pretenduojančių būti „žaliaisiais“. Niekas net nenori girdėti, kad, įvedus įvairius valdymo apribojimus, būtina kompensuoti už tiesioginius praradimus.
Per pasaruosius 3-4 metus ir miškininkų mokslininkų nuomonė tapo menkesnė už vienadienius įvaraiausių politikų sapaliones. Ir visa tai dar vyksta Seimo rinkimų fone.
Ilgalaikis planavimas, visų suinteresuotų pusių interesų suderinamumas bei kaštų ir naudos analizė – šie trys kertininiai akmenys yra viso vakarietiškos miškininkystės pagrindas.
Tuo tarpu Lietuvos miškų sistemos namus ne tik kad pradėtas statyti be pamatų, bet kuriamas aktorių ir plataus profilio vadybininkų.
Dabar apie miškų tvarkymą geriau už akademikus ir visą gyvenimą miškuose praleidusius girininkus kur kas daugiau žino namų šeimininkės ir paslaugų centrų programuotojai. Galvoju, jei ir dantis pradėtų lopyti mūrininkai, ar galėtume taip gyventi?
Gaila, bet žiniasklaidoje pateikiamas apokaliptinis miškų vaizdas neturi nieko bendra su realybe.
Pastarieji metai įsiminė ir daugybe akcijų, skirtų miškams „gelbėti“. Visuomenei žiniasklaidoje pateikti šilų niokojimo vaizdai, nors net nepasivarginta nuvažiuoti į „įvykių“ vietą.
Dramatiškos nuotraukos yra paimamos iš interneto, Pabradės ar Ruklos poligonų plėtrai skirtos medžiapjūtės. Vis dėlto dalį visuomenės pavyko įtikinti – va taip miškininkai niokoja šilus, kad tik nuskustos plynės lieka, o krūvomis sukrauti rąsteliai atrodo tarsi degtukai.
Tapo madinga sakyti, jog miškuose nieko daryti nereikia. Neva, tegu jis auga ir plėtojasi natūraliai. Bet juk netvarkomas miškas sunyksta!
Netvarkomuose miškuose tarpsta ir klesti erkės, sukeliančios žmonėms ir gyvūnams mirtinas ligas, atsiranda kenkėjai, kurie pamažu naikina miškus. Matome, kas darosi su kenkėjų apniktais šimtais tūkstančių hektarų Vidurio Europoje.
Reziumuojant brukamus šešėlius miškuose norisi paklausti, kodėl tendencingai nėra puolami kiti sektoriai? Tiesiog miškai pasidarė puikia terpe dėmesio nukreipimui nuo svarbesnių dalykų, kurie dedasi aplinkui.
Su profesine Miškininko diena!
Aidas Pivoriūnas yra Lietuvos miškininkų sąjungos Prezidiumo narys, Privačių miškų savininkų asociacijos vadovas
