Rusijos teritoriniuose vandenyse šį sezoną buvo pagauta 49 proc. mažiau lašišinių žuvų nei prieš metus, todėl sklinda įspėjimai, kad jų ikrai brangs net iki 60 proc.
Iki pavasario pabaigos, kol buvo leidžiama žvejoti lašišines žuvis ikrams, jų buvo pagauta 220 tūkst. tonų – gerokai mažiau nei pernai. Kamčiatkoje laimikiai sumenko 54 proc., Sachaline – 39 proc.
Todėl didmeninės ikrų kainos jau pradėjo kilti. Anksčiau patys pigiausi kainuodavo po 2,3 tūkst. rublių (27 eurus) už kilogramą, o dabar – daugiau nei 3 tūkst. rublių (35 eurus).
Ikrų gerbėjus išgelbėti gali tik Baltarusija, nors ši šalis ir neturi priėjimo prie jūros. Mat baltarusiai jau ne vienus metus perka šaldytus upėtakių ikrus iš Danijos, juos sūdo ir gabena į Rusiją.
Tiesa, toks gaminys nėra itin populiarus, tačiau brangstant vietos produkcijai pirkėjų skonis gali ir pasikeisti.
Apie brangiausius juoduosius ikrus daugelis gali tik pasvajoti, nes jų gamyba siekia apie 50–60 tonų per metus ir jau ilgai nedidėja. Prestižiniai belugų ikrai skirti beveik vien eksportui – į užsienį jų išgabenama po 5–6 tonas kasmet.
Kita vertus, sunku net atsekti, kokios kilmės ikrai patenka ant Rusijos ar kitų valstybių gurmanų stalo. Mat bent jau pačioje Rusijoje ne mažiau kaip pusė jų yra kiniški, nors parduodami su vietos gamintojų etiketėmis.
Kaip pasakojo Rusijos eršketų augintojų sąjungos vadovas Aleksandras Novikovas, šiuo metu šalyje yra ne daugiau nei dvidešimt ikrų gamintojų.
Užtat klesti keliskart didesnė grupė įmonių, kurios perka ikrus Kinijoje, fasuoja juos į firminius indelius ir rašo „Pagaminta Astrachanėje“ arba „Pagaminta Rusijoje“.
Tokie veikėjai tiesiog klesti. Juk kinams už juodųjų ikrų kilogramą jie moka mažiau nei 200 JAV dolerių (170 eurų), o Rusijoje parduoda 2,5–3 kartus brangiau.
Tai labiausiai erzina Astrachanės gamintojus, nes ikrai yra savotiška šio regiono vizitinė kortelė. Nepaisant to, net ir čia du iš trijų įsigytų indelių bus su kiniškos, o ne rusiškos kilmės produkcija.
