Pasiekia ir tolybes
Prasidėjo tautų kraustymasis. Taip juokauja latviai, maitindami, apnakvindindami, vedžiodami po patrauklias vietas artimiausius savo kaimynus – lietuvius bei estus.
Pasak Latvijoje, Kuldygoje gyvenančios Kristi, trijų Baltijos šalių žmonės po karantino ėmė maišytis tarpusavyje.
„Šiemet Kuldygoje ypač daug estų – nėra taip anksčiau buvę, nes iki šio miesto atvažiuot jiems toloka.
O štai mano draugė, kuri dirba Alūksnės geležinkelio muziejuje, džiaugėsi, kad ši vasara – pirma, kai tiek daug lietuvių pasiekia šiauriausią Latvijos miestą“, – sakė Kristi.
Ko gero, Baltijos šalių sumanymas pirmiausia atverti sienas kaimynams nebuvo bergždžias – viešbučiai papilnėjo, o ir padavėjams restoranuose bei kavinėse tenka sparčiai suktis.
Tačiau kvaila būtų slėpti – yra ir skaudulių. Karantinas privertė žmones keisti darbą, o verslo ateities planus rašyti ypač atsargiai.
Iš aviacijos – į muziejų
Kuldygos savivaldybės muziejuje dirbanti latvė Laura Staškus puikiai kalba angliškai, bet su ja galima pasikalbėti ir lietuviškai. Mūsų kalbą ji gerai supranta, tik atsakydama sunkokai parenka žodžius. Tam, kad jos žodynas gausėtų, yra svarbi priežastis – jos vyras yra lietuvis.
„Kuldyga yra mano gimtasis miestas, o Panevėžys – vyro. Mes abu esame žmonės iš aviacijos. Jis yra orlaivių pilotas, aš – stiuardesė.
Aviacijoje pradirbau dešimtį metų, iš jų su įgula skraidžiau ketverius. Pirmiausia – su „airBaltic“, vėliau – su užsakomųjų skrydžių bendrovėje„SmartLynx Airlines“. Pastaruoju metu dirbau dispečerinėje – ruošdavau įgulos darbo grafikus. Bet koronavirusas sukėlė krizę, ir prieš mėnesį netekau darbo.
Pandemija aviacijai buvo ypač negailestinga. Užsakomųjų skrydžių apskritai neliko, ir „SmartLynx Airlines“ atleido daugiau nei pusę darbuotojų“, – pasakojo L.Staškus.
Dirbdama aviacijoje Laura tam tikromis dienomis iš Rygos atvykdavo į Kuldygą – į istorijos muziejų „Dzyvais muziejs“. Sužinojęs apie tai, kad moteris nebedirba skrydžių bendrovėje, jai, mokančiai kelias kalbas ir puikiai bendraujančiai su žmonėmis, papikdomą darbą pasiūlė ir Kuldygos savivaldybės muziejaus vadovas.
Žinoma, algos, kokia buvo aviacijoje, joks muziejus negalėtų pasiūlyti. „Mūsų algos buvo geros. Už penkių dienų skrydžius uždirbdavome tiek, kiek per mėnesį kiti uždirba biure. Atlyginimas priklausė nuo skrydžių pobūdžio, vietos bei laiko komandiruotėse. Jis sukosi apie 3 tūkst. eurų“, – paaiškino L.Staškus.
Sunku vėl įsibėgėti
Snėpelės savivaldybėje esanti stručių ferma „Nornieki“ yra pagrindinė strutienos tiekėja restoranams Rygoje, Kuldygoje, Salduose ir kituose Latvijos miestuose. Kaip ir visur, taip ir pas mūsų kaimynus per karantiną restoranai sustingo.
„Žmonės dingo – neliko lankytojų ir mūsų ūkyje, nors esame po atviru dangumi. Paskelbus karantiną tris savaites buvome lyg suakmenėję. Bet paskui žmonės ėmė grįžti – latviai suskato keliauti šalies viduje.
Tačiau su maistu buvo kitaip. Atrodė, kad karantinas seniai atšauktas, bet turizmas įsivažiavo sunkai. Pirmuosius užsakymus iš savo klientų – restoranų pradėjome gauti tik liepos viduryje“, – pasakojo „Nornieki“ savininkas Pėteris Guobzemis.
Daugiau svečių norėtų sulaukti ir poilsio centras „Rožmalas“. Tai pirmas turistinis objektas įvažiavus iš Lietuvos į Latviją magistrale A7, jungiančia Panevėžį ir Rygą.
Šį poilsio centrą bei greta dunksantį malūną 2015-aisiais įsigijo Tėrvetėje esančio 2000 ha grūdininkystės ūkio savininkai Arnis Burmistris su žmona Maira.
Viešbutis buvo statytas per patį statybų burbulą, 2007-aisiais. O po metų veiklos, burbului sprogus, atiteko paskolą suteikusiam bankui. Taigi kone 8 metus jis prastovėjo tuščias.
Išbandymas karantinu dabar teko naujiesiems šeimininkams. Norėdama įpūsti jam daugiau gyvybės šeimininkė Maira per patį karantiną – prieš tris mėnesius malūne įrengtoje virtuvėje ėmė kepti duoną. Dalį jos perduoda ten pat, viešbutyje esančiam restoranui, dalį išperka jo lankytojai bei viešbučio svečiai.
Atidaryti neskuba
„Malūnas yra atviras turistams. Pernai jame įrengėme vietą kavinei bei virtuvę, taigi praėjusią vasarą dirbome. O šiemet jau visai kita situacija. Neįmanoma palyginti to, kas buvo anksčiau ir kaip yra dabar. Tenka rinktis, ką toliau daryti“, – sakė poilsio centro „Rožmalas“ rinkodaros vadovė Ilzė Idjačenko.
Šią vasarą kavinė malūne liko neatidaryta. Pasak Ilzės, tam, kad ji veiktų, reikėtų priimti darbuotojų, bet situacija turizmo sektoriuje liko nenuspėjama.
„Dar tik įsibėgėjome, o jau kalbama apie antrąją COVID-19 bangą. Rugpjūtį esame suplanavę daug renginių, rugsėjį – taip pat, o kas bus po to, nežinia. Dabar Latvijoje restoranams teleidžiama dirbti iki vidurnakčio, iki 4 asmenų ribojamas vietų kiekis prie staliukų. O kaip tokių reikalavimų laikytis per vestuves?
Reikia pasidžiaugti bent jau tuo, kad savaitgaliais mūsų restoranas pilnas ir kad pas mus daug atvažiuoja lietuvių. Bet norėtume jų sulaukti dar daugiau“, – neslėpė I.Idjačenko.
Įkaitino picoms krosnį
43 metų Gundaro Lacio pomėgiai – tulpės ir argentinietiškas tango. Prieš devynerius metus iš Rygos persikėlęs į Tėrvetę jis privalėjo išmokti latvių liaudies šokių. Ir trepsėti su „Avuots“ ansamblio šokėjais tam, kad gautų vietą tango repeticijoms kultūros namuose.
O šiemet COVID-19 sugriovė kitą Gundaro pomėgį. Jis yra tulpių kolekcionierius, kurio gėlyne žiedus pavasarį išskleidžia apie 400 rūšių talpių. Bet tulpių festivalis, kurį lydėdavo koncertai bei vaišės, balandį nebeįvyko. Tulpės išskleidė žiedus ir nužydėjo be šventės – renginiai buvo draudžiami, ir tik pavieniai žmonės atvažiuodavo pasigrožėti gėlynais.
Tačiau Gundarui nepavyko „priverstinai“ pailsėti. Per karantiną jo šeima priėmė naują iššūkį – kovą Tėrvetės gamtos parke, buvusiose graikiško restorano patalpose ėmė kepti picas – atidarė žmonos vardu pavadintą „Kristines“ piceriją. O prieš porą savaičių į lentynas sukrovė ir jos kepamus gardėsius.
„Prireikus per valandą galiu iškepti nors ir 20 picų – atsirado įgūdžių. Kai atidarymo dieną, kovo 20-ąją, jų iškepiau trisdešimt, buvau pajuodęs. Žmonės užsisakyti picų juk ateina ne po vieną, bet suplūsta bangomis“, – kalbėjo G.Lacis.
Būtent karantinas jį privertė užkurti picoms krosnį. Taip jau susiklostė, kad graikiško restorano patalpos buvo tuščios – savininkas pernai išvyko aplankyti į gimtąją Graikiją mamos ir negrįžo – mirė, ištikus infarktui.
G.Lacis patalpas nusipirko pernai rudenį vildamasis, kad jose verslas seksis geriau, nei ankstesnėje kavinukėje, veikusioje prie „Spridiši“ muziejaus. Ten jis pats darbavosi už baro, o žmona Kristina – virtuvėje. Negana to, namie pagal užsakymus Kristina dar turėdavo prikepti tortų bei pyragaičių.
„Abu buvome pervargę. Nutarėme parduoti tai, ką ten turėjome. Pirkėjas su mumis galutinai dar neatsiskaitė, tad už paskutinius šeimos pinigus pripirkome sūrių, miltų, kumpio ir pradėjau kepti picas. Pačiu laiku, nes per karantiną visos kavinės aplinkui buvo uždarytos, o tai, ką kepu, galima suvalgyti išsinešus į gamtą“, – pasakojo Gundaras.
Nors darbo diena jo šeimoje prasideda apie 4 valandą ryto, o baigiasi po vidurnakčio, visi jaučiasi laimingesni. Pasak G.Lacio, ramiau ir dėl to, kad dabar kartu dirba visa šeima, tai, ką prikepa tėvai, parduoda sūnus Kristianas. „Galime ir pasibarti, ir pasitarti. Ir vieni kitais pasitikėti“, – pridūrė jis.
