„Rokoko“ reveransas
Akys nėra apgavikės. Jeigu greta magistralės, vedančios nuo Panevėžio Rygos link, jos užgriebs nediduką raudonų plytų dvarą, sprendimą pasukti link jo verta priimti akimirksniu. Tai vieta, nuo Lietuvos ir Latvijos sienos nutolusi vos per kelis kilometrus.
Važiuojant pas kaimynus dvaras išnyra kairėje kelio pusėje, grįžtant – dešinėje. Pravėrus jo duris sunku neaiktelėti, nes įeinančius pasitinka puošnūs dvariškiai, susirinkę į XVIII amžiuje iškeltą ir iki šiol nesibaigusią puotą.
Žiemgaloje – vakarinėje Latvijos žemėje, Brunavos savivaldybėje, esantis dvaras „Maza Muiža“ dar daug kam yra nematytas. Šis turizmo sezonas jam tėra antras, ir lyg tyčia dėl pandemijos primestų suvaržymų – sunkus.
„Toks jausmas, kad visi lietuviai skuba namo, ir pro mus pravažiuoja nė neapsidairę. Turizme taip jau yra – reikia laiko. Geriausia reklama šiame sektoriuje – iš lūpų į lūpas perduodamos žinios“, – dvare įsikūrusios rekonstrukcijų studijos „Rokoko“ atstovė Elina Kuznecova nepraranda vilties, kad ši vieta keliaujančių po Latviją žmonių bus pastebėta.
Siuva ir rankomis
Ji, kaip ir dar keturi gidai – mados istorijos entuziastai, maždaug prieš dešimtmetį kilusį sumanymą pavertė nuolatiniu procesu. Anuomet Rundalės pilyje ekskursijas jie ėmė vesti apsivilkę taip pat, kaip rokoko epochoje – 1760–1780 metais – rengėsi turtingi dvariškiai.
„Mano sritis – perukai ir galvos papuošalai, kostiumai – kolegės Jelenos Forste kūryba. Tai ilgas procesas: jų modelių ieškome istoriniuose archyvuose, parenkame audinius, siuvame, siuvinėjame“, – pasakojo Elina.
Studijoje eksponuojami ir išskirtiniai, tik rankomis pasiūti ir išsiuvinėti kostiumai. Tai Rundalės dvaro savininko, Kurliandijos hercogo Peterio Barisieno ir jo sutuoktinės Dorotėjos drabužiai, atkurti pagal 1781-aisiais tapytą portretą.
„Mada tuo metu darė ypatingą poveikį gyvenimo būdui. Ji buvo tarsi vizitinė kortelė – drabužiai liudija tų laikų žmogaus statusą visuomenėje“, – paaiškino E.Kuznecova.
Oranžinis verslas
Oranžinis sodas. Taip galima pavadinti Žiemgaloje, netoli Jelgavos, Platuonės seniūnijoje, esančias šaltalankių ūkio „Zelt“ valdas.
Šiuo metu šaltalankiai jame jau baigia prinokti. Dar diena kita, ir kelias dešimtis hektarų užimančiame šaltalankių sode su kibirais ims nardyti uogų skynėjai. Gali būti, kad lietuviai – taip pat.
Pasak šio ūkio šeimininkės Elynos Cėsniecės, ji su vyru Eduardu Vilku pirmuosius želdinius ant Platuonės upės kranto pasodino 2015 metais. O dabar sodas jau išplėstas iki 36 hektarų, ir tai – dar ne riba.
„Auginame tik tam tikros rūšies šaltalankius, tokius, kurių uogose yra daugiau aliejaus. Mūsų gamybos nuostata – neturi būti šio proceso likučių.
Sunaudojame viską: iš uogų spaudžiame sultis, iš kauliukų gaminame aliejų, iš žievių miltelių – prieskonius, iš lapų paruošiame arbatų mišinius. O pasitelkę specialistus sukūrėme ir šaltalankių kosmetikos“, – pasakojo Elyna.
Dar geras mėnuo, ir ūkyje bus baigti įrengti „Zelt“ šaltalankių namai. Juose vyks tai, ką Elyna senokai yra sumaniusi, – maisto gaminimo ir natūralios kosmetikos gamybos meistriškumo klasės. Jose laukiama ir lietuvių.
Ožkų atsivežė iš Lietuvos
Vos 17 kilometrų nuo Žagarės nutolusiame Tėrvetės gamtos parke dažnai nutinka ir keistų dalykų.
„Nespėjau į ganyklą išleisti ožkų“, – į Tėrvetės informacijos centrą jo vedėja Ilona Lyduma atlėkė uždususi. Tąryt jos naminė kalytė atsivedė šešis šuniukus. O čia dar ožkos ėmė bliauti neėdusios.
Kelios minutės, ir Ilona atsiduria prie miško pievoje įrengto ožkų gardo – jas visas moteris atsivežė iš Lietuvos. Ir ne bet kokias, o užaugintas garsaus gamtininko Petro Dabrišiaus, Telšių miškų urėdijoje esančio Žvėrinčiaus kūrėjo.
„Grąžinsiu jam vieną. Tikra ragana, nuolat bado kitus ir kitas“, – pratarė Ilona ir nešina pašarais nužingsniavo į gyvulių gardą.
Tai pirmieji jos kuriamo zoologijos sodo gyventojai. Kaipgi be jo? Juk tai Tėrvetės gamtos parkas, kuriame vaikams sekamos pasakos, kur jiems pašėlioti yra pastatytos ištisos nykštukų gyvenvietės ir kur parko lankytojams nuolat prigalvojama naujų pramogų.
Įtempė ir tinklą
„Tėti, žiūrėk, žiūrėk“, – ropodama tarp medžių įtemptu tinklu lietuviškai klykavo maždaug penkerių metų mergaitė.
„Karantinas mums buvo dosnus“, – tai matydama pratarė I.Lyduma.
Šiame parke kovą–gegužę atidaryti keli nauji turistams patrauklūs objektai. Be mažojo zoologijos sodo, išskirtinis laipynių ir tinklų parkas „Tarzana parks“, ekstremali dviračių miško trasa ir tai, kas svarbu išalkusiems – Gundaro Lacio šeimos picerija „Kristines“.
Rankų darbo pilis
Po Tėrvetės gynybinę pilį – XII a. gynybinį pastatą – Inara nardo kaip žuvis. Ji čia praleido didžiąją dalį gyvenimo – padėjo kurti ekspozicijas ir vesti ekskursijas.
Ši pilis yra latvių archeologo, architekto, istoriko Normundo Jėrumo rankų kūrinys. Pats savo rankomis ją pastatęs iš rąstų N.Jėrumas 2004-aisiais į ją perkėlė ekspoziciją iš Rygos.
Išdėstyta keturiuose pilies aukštuose, ji pasakoja apie IX–XIII a. žiemgalių kultūrą: buitį, puošybą, drabužius, ginkluotę.
Čia yra ir vaškinė žiemgalių valdovo figūra bei didžiausia kardų paroda Latvijoje. Nuo 2004-ųjų kasmet šioje vietoje antrąjį rugpjūčio savaitgalį rengiama žiemgalių šventė, į kurią susirenka etnografiniai ansambliai, kovų rekonstruktoriai, amatininkai.
Inara pati kiekvienoje tų švenčių dalyvaudavo pasipuošusi XII a. drabužiais. Dabar, prireikus, tokiais apsirengia jos bei Normudo dukra.
Atkūrė skalbyklą
Tik keli kilometrai nuo Tėrvetės esantis Lielplatuonės dvaras išsaugojo sovietmečio palikimą – ekspozicijoje yra būstas, liudijantis apie sovietmečio buitį. Paliko ir nerestauruotą palėpę, kurioje vietos įvairiems menininkų sumanymams yra į valias.
Kita šio dvaro ypatybė – prieš porą metų atnaujinti autentiški XVIII–XIX a. veikę dvaro skalbimo namai „Vešūzis“ – vieninteliai tokie Latvijoje.
Nežinote, kaip skalbiniai buvo balinami prieš porą šimtmečių? Kaip iš jų buvo pašalinamos dėmės, skalbiamos šilkinės damų suknelės? Tuomet verta įsidėti eurą kitą į kišenę ir nusipirkus bilietą praverti skalbyklos duris.
„Vešūzis“ yra trijų aukštų pastatas. Būtent pirmajame aukšte supažindinama su skalbimo ir lyginimo procesu, antrame įrengta džiovykla, o trečiajame – skalbėjos kambarėlis. Atvykusi anksti pavasarį į dvarą ji čia dirbdavo ir gyvendavo iki rudens.
Kur verta pavalgyti
Dvaro-poilsio komplekso „Mazmežotnes muiža“ restoranas.
Jelgavos pilies bokšte esantis restoranas „Tornis“.
Tėrvetėje – poilsio komplekso „Zoltners“ to paties pavadinimo restoranas.
Tėrvetėje prie gamtos parko šiemet kovą duris atvėrė picerija „Kristines“.
Tai Gundaro Lacio šeima buvusiose graikiško restorano patalpose ėmė kepti picas, o į prekių lentynas sukrovė ir naminius gardėsius.
Poilsio centro „Mikelis“ restoranas Bauskės savivaldybėje, Gailyšų seniūnijoje.
„Rožmalas“ restoranas. Jame vaišinama ir prekiaujama „Rožmals“ malūno kepykloje iškepta duoną. Ją kepa šio poilsio centro savininkė Maira Burmistrė.
Kur galima apsistoti
Rundalės savivaldybėje – poilsio kompleksas „Mazmežotnes muiža“. Savininkai, turintys stiprią žemės ūkio bendrovę, dvarą ir jo pastatus – buvusią dvaro cukraus gamyklą, pirtį ir kitus prikėlė naujam gyvenimui ir įrengė įvairių žmonių poreikius ir finansines galimybes atitinkančius kambarius, SPA centrą, atgaivino sodą, išpuoselėjo gėlyną.
Bauskės savivaldybėje – rekreacijos centro „Mikelis“ modernus, 18 kambarių skandinaviško stiliaus viešbutis.
Viešbutis „Rožmalas“ – arčiausiai Lietuvos ir Latvijos sienos esanti poilsiui skirta vieta. Viešbutis ir greta esantis etnografinis malūnas dunkso prie pat magistralės, jungiančios Panevėžį su Ryga.
Ką dar verta apžiūrėti Žiemgaloje
Bauskės savivaldybės Gailyšų seniūnijoje esančio poilsio komplekso „Mikelis“ automobilių muziejus. Pasak lankytojų, vaikščioti po jį be gido – tai tas pat, kas žiūrėti kino filmą be garso.
Būtent gidai išberia istorijas, kaip šiame muziejuje buvo sukaupta privati lengvųjų automobilių, žemės ūkio technikos ir ugniagesių automobilių kolekcija. Išskirtiniai šio muziejaus eksponatai – „Opel Admiral“ kabrioletas, Latvijoje pagamintas septynvietis
„Ford-Vairogs“ automobilis, 1927-ųjų gamybos ugniagesių mašina „Pakard“. Yra ir vadinamoji palutarka – pustonio svorio krovinius galintis vežti sunkvežimis, kurį ne kartą skolinosi kino filmų kūrėjai.
Jelgavos Švč.Trejybės bažnyčios bokštas. Anot Jelgavos turizmo centro atstovės Madaros Freijos, liuteronų bažnyčia, statyta XVI amžiuje, buvo pirmasis mūrinis statinys mieste. Ji buvo sugriauta Antrojo pasaulinio karo metais.
Iš griuvėsių prikelta tik viena jos dalis – atstatytas bokštas. Šiuo metu jame veikia trys interaktyvios istorijos ekspozicijos. Bokšto viršūnėje yra įrengta apžvalgos aikštelė, aukštu žemiau veikia restoranas „Tornis“.
Yra ir išskirtinė vieta Žiemgaloje – tai Pilies salos draustinis prie pat Jelgavos. Gamtos gidas iš anksto sutarus surengia safarį – nedideles turistų grupes nuveža į saugomą teritoriją, kurioje kiaurus metus ganosi laukiniai arkliai.
Bauskės pilies muziejus. „Ar numanote, kodėl virš virtuvės stalo kybo ši spinta?“ – gidė Ilona mostu priverčia žvilgtelėti aukštyn. Kam? Pasirodo, taip XVI amžiuje šioje Livonijos ordino pilyje maisto produktai buvo saugomi ir nuo pelių, ir nuo šunų ar kačių.
Ilona sugeba atkreipti dėmesį į svarbias restauruojant pilį išsaugotas detales: originalius krosnių koklius, grindų dangos likučius, sienų gruntą, net krauju nurausvintas medines rūsio lubas.
„Jas restauruojant taip pat buvo naudojamas kraujas. Kaip senovėje, taip ir dabar – sumedžiotų žvėrių“, – svarbiam klausimui kelią pastojo Ilona.
