Lentvario dvaro rūmų kopiją savo namų kieme lipdęs Timofejus Ževžikovas mirė nebaigęs darbo, o keistas statinys šią savaitę pirmąkart atvėrė duris lankytojams.

Tiškevičių rūmai Lentvaryje iškilo per aštuonerius metus, T.Ževžikovui neužteko jų kopijai pastatyti ir trijų dešimtmečių. Mat nagingas meistras, pramintas grafu, beveik viską darė savo rankomis.

Kaip atrodo lentvariškio valdos, galėjo pamatyti kiekvienas per praėjusios savaitės ketvirtadienį jo taip ir neužbaigtoje pilaitėje vykusį parodos atidarymą.

Dar sovietmečiu, 1986-aisiais, pradėjęs statybas T.Ževžikovas spėjo pastatyti keturių aukštų pilaitę, kur tikėjosi įrengti apartamentus sau ir dviem dukterims.

Tačiau priestatas, kurį lipdė šalia pilaitės, taip ir liko be stogo.

Ką čia buvo sumanęs įrengti grafas, tik jis vienas galėjo pasakyti. Tačiau T.Ževžikovas mirė prieš porą metų.

Puoselėjo kriaušių alėją

Sukniubusį 79 metų T.Ževžikovą taip ir rado tame priestate. Kūnas jau buvo sustingęs.

Kaimynė prisiminė, kad tądien Timofejus kažką virino. Aplinkiniai gyventojai jau buvo įpratę prie kalimo, gręžimo ir kitokių garsų, sklindančių iš meistro kiemo.

„Jis neturėjo poilsio dienų, net per Velykas dirbdavo. Kartodavo, kad numirs taip ir nepabaigęs darbo. Taip ir nutiko“, – pasakojo kaimynė.

Link pilaitės vedančioje kriaušių alėjoje medžių šakas svarina vaisiai. Kriaušės čia pasodintos ne veltui.

Humoro nestokojęs T.Ževžikovas kartodavo, kad į Tiškevičių rūmus veda klevų alėja, o link jo kūrinio – kriaušių.

Ant lauko tualeto – būdelės su langeliu – išlikęs jo ranka kreida rašytas užrašas „Tiktai profsąjungos nariams“. Ant jo rankomis pagaminto stalo įspėjimas – „Alaus nėra“.

Architektas dar pasišaipė

Timofejaus dvare, kaip jį vadina vietiniai, tebestovi jo paties sukonstruotas kranas, kuriuo į viršutinius pilaitės aukštus keldavo plytas, skiedinį.

Pasukus nuo bažnyčios į Mokyklos gatvę ši pilaitė iškilusi virš daugiausia vieno aukšto namų ir Lentvaryje matyti iš tolo.

Kieme – tuščias nedidelis baseinas. Panašu, kad priestate šeimininkas įrenginėjo dar vieną. Taip pat kieme ir pavėsinė, kurių panašių pastebėtum prie kitų – Užutrakio dvaro rūmų.

Sakoma, kad T.Ževžikovas, užsidegęs sukurti rūmų kopiją, tiesiog nuvažiavo prie Lentvario dvaro ir jį nusipiešė ant popieriaus. Tačiau būsimo statinio brėžiniai rajono architekto nesužavėjo ir jis mestelėjo: „Irgi mat grafas atsirado!“

Tai neprivertė T.Ževžikovo atsisakyti svajonės, kuri, kaip sakydavo, jį lydėjo nuo vaikystės. Tik statinį teko tris kartus sumažinti – tėvas jam skyrė 6 arus žemės.

Pardavė brangius daiktus

Rusijoje kurdamas pirčių interjerus ir taip užsidirbęs pinigų T.Ževžikovas pradėjo įgyvendinti svajonę.

Dėl to dar pardavė automobilį „Žiguli“, auksinį laikrodį, vaizdo magnetofoną ir televizorių.

Surinkęs 9 tūkst. rublių jis nusipirko 52 tūkst. plytų, pusę vagono medienos, cemento.

Nors meistras tikėjosi pilaitę pastatyti per trejus metus, vien sienas mūrijo dvigubai ilgiau. O Lietuvai atkūrus nepriklausomybę jis prarado pajamų šaltinį Rusijoje.

Paskui lentvariškis įsidarbino gamykloje „Kaitra“, o šiai iširus liko tik skurdi pensija. Dėl to statybos po dešimtmečio sustojo.

„Geras jis buvo visiems kaimynams, jeigu nepadėdavo, tai bent patardavo. Gaila, kad nesuspėjo pabaigti įgyvendinti savo svajonės“, – prisimindama T.Ževžikovą dūsavo šalia gyvenanti lentvariškė.