Dar vasarį paaiškėjo, kad Lietuva Stokholmo arbitraže galutinai prapylė bylą su „Gazprom“. Tokį nuosprendį išgirdusi Varšuva su nerimu laukė, kuo baigsis jos ginčai su Rusijos koncernu.
Netrukus lenkai galėjo džiaugtis – arbitražas nusprendė, kad naudodamasis monopoline padėtimi „Gazprom“ nuo 2014 metų lapkričio taikė nepagrįstas kainas, todėl privalo sugrąžinti valstybinei Lenkijos įmonei „PGNiG“ 1,5 mlrd. eurų.
Rusai sprendimą dar mėgino skųsti, bet nieko nepešė. Todėl jau birželį Lenkijai buvo pervesta visa priteista suma, nors ekspertai prognozavo, jog „Gazprom“ vilkins nuosprendžio vykdymą.
Skubų pinigų pervedimą dienraštis „Rzeczpospolita“ pavadino Maskvos noru, kad Lenkija, vis daugiau dujų perkanti Vakaruose, visiškai nenutrauktų saitų su Rusija.
Lėmė sutarčių turinys
2014 metais, kai Lenkija kreipėsi į arbitražą dėl „Gazprom“, ji mokėjo po 379 eurus už tūkstantį kubinių metrų gamtinių dujų, nors Vokietija jas pirko po 323, Prancūzija – po 338, Italija – po 341 eurą. Lietuvai tais metais, kaip ir 2013-aisiais, „Gazprom“ nustatyta kaina siekė net 450 eurų.
Tada mūsų šalis jau bylinėjosi su Rusijos monopolininku dėl neteisingos kainodaros, taikytos 2004–2012 metais.
Bet nemažai teisininkų jau iš pat pradžių skeptiškai vertino Vilniaus galimybes ką nors išpešti.
Viena vertus, rusai nuo 2004 metų iš esmės patys sau nustatinėdavo dujų kainas, nes būtent tada „Gazprom“ įsigijo daugiau nei trečdalį tuomečių „Lietuvos dujų“ akcijų. O ši bendrovė ir pasirašinėdavo sutartis dėl dujų tiekimo bei jų kainų.
Pati sutartis buvo sudaryta nepalankiomis mūsų šaliai sąlygomis – pavyzdžiui, joje buvo sąvoka „teisinga kaina“, nors ji yra visiškai abstrakti.
Kaina buvo nustatinėjama pagal daugeliui šalių taikytą formulę, tačiau pabrangus dujoms didesnės valstybės išsilupo nuolaidų iš „Gazprom“, o Lietuva – ne. Bet tai nebuvo joks sutarties pažeidimas.
Ištaškė milžinišką sumą
Nepaisant to, kai Energetikos ministerijai dar vadovavo konservatorių atstovas Arvydas Sekmokas, nutarta kreiptis į Stokholmo arbitražą.
Bylos nagrinėjimas truko ne vienus metus, kol 2016-aisiais iš Švedijos atskriejo daugelio teisininkų prognozuotas sprendimas – Rusijos koncernas sutarties niekaip nepažeidė, todėl Lietuvos pretenzijos yra nepagrįstos.
Nuo 2012 iki 2016 metų vien teisininkams Lietuva išleido milžinišką sumą – 9,5 mln. eurų.
Mūsų šaliai arbitraže atstovavo teisininkų kontoros „Lawin“ bei „Tark Grunte Sutkienė“, dirbusios kartu su pasauline advokatų bendrove „Sherman & Sterling“.
Negana to, „Gazprom“ naudai dar buvo priteista ir 1,3 mln. eurų suma šio koncerno teisininkų išlaidoms atlyginti.
Bylinėjimasis kėlė nuostabą
Visiška desperacija galima pavadinti Vilniaus veiksmus po 2016-ųjų. Nesutikdama su Stokholmo arbitražo sprendimu Lietuva nutarė pateikti skundą Švedijos apeliaciniam teismui. Kai šis prieš metus atsisakė pakeisti arbitrų sprendimą, užsimota dar aukščiau – skundas nukeliavo į Švedijos aukščiausiąjį teismą.
Tai sukėlė nuostabą tiek Rusijos, tiek Lietuvos teisininkams, žinoma, ne tiems, kurie dalyvavo byloje.
Rusijos leidinys „Komersant“ tuomet skelbė, kad paprastai teismai anuliuoja tik iki 5 procentų Stokholmo arbitražo sprendimų. „Tai tėra proceso apsvarstymas, nes iš esmės byla nebus nagrinėjama“, – leidiniui teigė advokatų kontoros „KK & P“ atstovas Olegas Kolotilovas.
Lietuvos advokatų profesinės bendrijos „Fort“ teisininkas Andrius Bambalas tada irgi skeptiškai vertino mūsų valstybės galimybes: „Arbitražo sprendimai gali būti vieną kartą skundžiami nacionaliniuose teismuose, bet paprastai teismai arbitražo priimtų sprendimų nenaikina. Mano praktikoje nėra buvę tokių atvejų.“
Pratylėjo porą mėnesių
Kaip ir prognozuota, palankaus teismo sprendimo Lietuva nesulaukė. Šių metų vasarį „Gazprom“ pasigyrė galutinai laimėjęs procesą prieš mūsų šalį.
Iškart po to trumpą komentarą išplatino ir Energetikos ministerija, nors sprendimas buvo žinomas jau anksčiau – prieš porą mėnesių.
„Švedijos aukščiausiasis teismas 2019 m. gruodžio pabaigoje priėmė sprendimą nepersvarstyti Švedijos apeliacinio teismo liepos mėnesį priimto sprendimo, kuriuo nuspręsta neanuliuoti Stokholmo arbitražo sprendimo Lietuvos byloje prieš „Gazprom“.
Teismas nepateikė savo motyvų. Lietuva savo ruožtu siekė pasinaudoti visomis galimybėmis prisiteisti vartotojų permoką už nepagrįstai padidintas gamtinių dujų kainas“, – paskelbė Energetikos ministerija.
O bylinėjimasis Švedijos teismuose, kuriuo buvo siekiama panaikinti arbitrų priimtą sprendimą, irgi nebuvo pigus malonumas – nuo 2016 metų teisininkų paslaugoms išleista dar 950 tūkst. eurų, nors baigtis iš anksto buvo aiški.
Netikėjo net ir lenkai
Beje, sugebėjusios prisiteisti įspūdingą sumą Lenkijos ekspertai irgi iš anksto laidojo Lietuvos galimybes ką nors laimėti.
Dienraštis „Rzeczpospolita“ aiškino, kad bylinėjantis su „Gazprom“ Varšuvos galimybės buvo kur kas geresnės, nes, skirtingai nei Lietuva, Lenkija nebuvo įsileidusi Rusijos dujų monopolininko į savo kiemą.
Mūsų šalyje koncernas „Gazprom“ tvarkėsi iki 2014 metų, kai už 417,1 mln. litų (120,8 mln. eurų) perleido jam priklausančias „Lietuvos dujų“ ir „Amber Grid“ akcijas įmonėms „Lietuvos energija“ bei „Epso-G“.
Tuo metu Varšuvos padėtis buvo visiškai kitokia. Lenkija dujų bei naftos išgavimu ir tiekimu užsiimančios „PGNiG“ akcijų „Gazprom“ nepardavė. Be to, į sutartį su rusais buvo įtraukusi galimybę kas trejus metus derėtis dėl kainos koregavimo, o Lietuva to nebuvo padariusi.
Nesutaria dėl nuopelnų
Pergalę Stokholmo teisme Lenkijos valdantieji prisiėmė kaip savo nuopelną, o dėl ginčytos sutarties apkaltino ankstesnes vyriausybes.
1996 metais sudarytą ir iki 2022-ųjų galiojančią sutartį pasirašė kairiųjų vyriausybė. Lenkija įsipareigojo kasmet pirkti mažiausiai 8,7 mlrd. kubinių metrų dujų, už kurias buvo privaloma mokėti net tada, jei dėl ekonominio nuosmukio tiek dujų nebereikėtų.
2006 metais sutartį pakoregavo dabar valdančios Teisės ir teisingumo (TTP) partijos atstovai, o dar anksčiau – 2010 metais – Piliečių platformos partija (PPP).
TTP teigimu, daugiausia nuolaidų rusams padarė PPP. Tačiau pastaroji tvirtina, jog kainos sparčiai kilti ėmė po to, kai su tuo 2006 metais sutiko TTP deleguotas iždo ministras Wojciechas Jasinskis, kuris prisipažino sutartį pasirašęs, nors net nespėjęs jos perskaityti.
Maskva negalėjo spausti
Tačiau svarbiausia – ne politiniai ginčai. Lenkija pagaliau gavo didžiulę kompensaciją. Valstybinei žinių agentūrai PAP garsus energetikos ekspertas Wojciechas Jakubikas aiškino, jog „Gazprom“ skubiai įvykdė Stokholmo teismo nuosprendį todėl, kad nebeturi efektyvių spaudimo priemonių.
Mat Lenkija, kaip ir Lietuva, pasistatė suskystintųjų gamtinių dujų terminalą, ėmė sėkmingai importuoti dujas iš kitų šalių, taip pat baigiamas tiesti dujotiekis „Baltic Pipe“.
„Rusijos koncernui „Gazprom“ slysta žemė iš po kojų, jis praranda Europos rinką, todėl supranta, kad toliau mulkindamas Lenkiją gali visiškai prarasti galimybę į ją eksportuoti dujas“, – sakė W.Jakubikas.
Anot šio eksperto, ten, kur „Gazprom“ išsaugojo savo monopolinę poziciją – Baltarusijoje, Ukrainoje, Moldovoje, Armėnijoje, jis ir toliau piktnaudžiauja manipuliuodamas kainomis.
Varšuva įsūdė „Gazprom“ solidžią baudą
Rusijos dujų koncernas šią savaitę sulaukė dar vieno kirčio iš Lenkijos. Šios šalies konkurencijos tarnyba „Gazprom“ skyrė didžiausią įmanomą baudą – 50 mln. eurų.
Anot tarnybos, „Gazprom“, tiesdamas Baltijos jūroje antrąjį „Nord Stream“ dujotiekį be Lenkijos institucijų leidimo suformavo konsorciumą, o pradėjus dėl to tyrimą atsisakinėjo pateikti reikiamus dokumentus.
Dar 2016 metais Lenkijos konkurencijos tarnyba paskelbė, kad konsorciumas, kuriam, be „Gazprom“, priklauso penkios Europos kompanijos, nėra teisėtas, nes riboja konkurenciją. Dėl tokio spaudimo rusai liko vieninteliai įmonės „Nord Stream 2“ akcininkai, o kiti partneriai tapo tik finansuotojais.
Nepaisant to, vienai iš projekto dalyvių Prancūzijos „Engie“ Lenkija dar pernai paskyrė daugiau nei 40 mln. eurų baudą už tas pačias nuodėmes – nebendradarbiavimą tyrimo metu.
