Viešųjų pirkimų tarnybai (VPT) nurodžius nutraukti nacionalinio stadiono statybos ir koncesijos konkursą daugelis su valstybe bendradarbiaujančių verslininkų liko suglumę – gali būti, kad ir jų vykdomi projektai bet kada gali būti pripažinti neteisėtais.

Dar gegužės pabaigoje VPT vadovė Jovita Petkuvienė paskelbė, kad Vilniaus miesto savivaldybės ir stadioną statyti turėjusio konsorciumo, kuriam vadovauja „Icor“ įmonių grupės bendrovė „Axis Industries“, koncesijos sutartis yra netinkama.

Tuomet aiškinta, jog didžioji rizika tenka viešajam sektoriui, o pati sutartis neatitinka koncesijos esmės.

Tiek savivaldybės, tiek projektą finansuoti pasirengusios kompanijos „BaltCap“ atstovai buvo apstulbinti. Mat tiesioginis susitarimas buvo sudarytas pagal standartinę Centrinės projektų valdymo agentūros patvirtintą formą ir visiškai ją atitiko.

Tačiau VPT kažkodėl nusprendė, jog esant tokioms sąlygoms tai negali būti Viešosios ir privačiosios partnerystės (PPP – angl. „Public and Private Partnership“) projektas, todėl reikia viešųjų pirkimų sutarties.

Tik pamiršo, jog kone visi Lietuvoje šiuo metu atliekami PPP projektai vykdomi tokiomis pat sąlygomis.

Miestas kreipėsi į teismą

Birželį sostinės savivaldybė nutarė apskųsti tokį VPT sprendimą Vilniaus administraciniam teismui. Anot miesto vadovų, VPT išvadoje remiamasi šiurkščiomis klaidomis, o pats įpareigojimas nutraukti konkursą yra visiškai neproporcingas.

Savivaldybės nuomone, klaidinga manyti, jog didžiausia rizika teks miestui bei valstybei, nes finansavimą buvo įsipareigojęs užtikrinti privatus „BaltCap“ fondas, o projektą įgyvendinančiai įmonei būtų mokamas metinis mokestis.

Ieškinyje teigiama, jog įsitraukus privačiam investuotojui rizikos kaip tik sumažėjo, nes jis būtų suinteresuotas akylai stebėti projekto įgyvendinimą, kad neprarastų savo lėšų.

Tiesa, procesas gali užtrukti, nes nuspręsta kreiptis į Specialiąją teisėjų kolegiją, kad ji išaiškintų, ar bylą turi spręsti bendrosios kompetencijos, ar administracinis teismas.

Gali kliudyti ir kitiems

Vis dėlto įdomiausia, kad, pagal tokį VPT išaiškinimą, gali būti bent kada nutraukti ir jau vykdomi PPP projektai.

Antai tas pats fondas „BaltCap“ šiuo metu finansuoja du tokius projektus, taip pat yra atlikęs dar keturias investicijas, kurios paremtos partnerystės principais.

Anot „BaltCap Infrastructure Fund“ partnerio Šarūno Stepukonio, susidarė įspūdis, jog VPT pritrūko kompetencijos tinkamai įvertinti rizikos matricą, ypač riziką, kurią Vilniaus miesto savivaldybė perduoda koncesininkams projektuojant, statant ir finansuojant projektą.

„Visiems projekto dalyviams būtų tekę prisiimti savo rizikos dalį, mums – taip pat. Projekto niuansų, man rodos, nelabai suprato ir Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, kuriai jis buvo įsiūlytas kuruoti“, – svarstė Š.Stepukonis.

Anot jo, grėsmė, kad PPP rinka Lietuvoje išnyks, dabar yra didelė. Mat šis modelis silpsta ir be VPT įsikišimo. Dar 2010 metais konkursuose dalyvaudavo 6–7 kompanijos, dabar – dažniausiai dvi ar trys.

Ilgi pirkimo procesai, didelės sandorio ir konsultantų sąnaudos ir neaiškumas, kaip pasibaigs pirkimo procesas, atgraso daugumą kokybiškų rinkos dalyvių, nes sėkmės istorijų yra vienetai.

„Ir iki šiol toks formatas turėjo daug techninių trūkumų – Valstybinė mokesčių inspekcija tris kartus pateikė skirtingus išaiškinimus dėl pridėtinės vertės mokesčio, maksimalūs įsipareigojimai dažnai būdavo per maži sukurti ar atnaujinti kokybišką ir ilgaamžį turtą.

Patys sandoriai dažnai yra tokie maži, kad nepritraukia tarptautinių žaidėjų dėmesio, nors tai, beje, taip pat yra VPT rekomendacija“, – aiškino Š.Stepukonis.

Anot jo, „BaltCap“ stengiasi dalyvauti daugelyje didesnių infrastruktūros PPP konkursų ir tokia padėtis teoriškai fondui turėtų būti naudinga – mažiau konkurentų, daugiau galimybių laimėti.

„Tačiau realybė tokia, kad dėl to tiesiog prastėja pačių procesų kokybė ir auga politinė rizika. Ne veltui pirmoji „BaltCap“ fondo investicija Lenkijoje buvo PPP projektas Melno mieste. Kaimyninėje šalyje tai įprastas ir gerai struktūruotas modelis“, – teigė fondo partneris.

Riboja savivaldos laisvę

Uostamiestyje jau senokai naudojamasi PPP patirtimi – koncesijos būdas pritaikytas „Švyturio“ arenoje bei Klaipėdos baseine. Artimiausiuose planuose – viešojo ir privataus sektoriaus partnerystė statant sporto bazę, aikštyną bei ledo areną.

Tačiau Klaipėdos miesto meras Vytautas Grubliauskas neslėpė, kad nacionalinio stadiono atveju paskelbtas VPT nurodymas jam nepatiko.

„Suprantama, kad bet koks PPP projektas turi būti vykdomas kuo skaidriausiai. Tačiau toks elgesys, kai stabdoma dar net nepradėjus nieko daryti, man panašus į savivaldos teisių ribojimą ir pagarbos jai trūkumą.

Palikite savivaldybėms pačioms teisę rinktis – juk taip taupomos valstybės lėšos ir, užuot jas naudojus, pasitelkiamas verslas. O toks požiūris, kai norima ką nors būtinai riboti ir nurodinėti, man, švelniai tariant, atrodo nekorektiškas“, – aiškino V.Grubliauskas.

Stato ir kareivines

Tradiciškai susiklostė, kad PPP projektus, ypač vykdomus koncesijos būdu, dažniau renkasi ne centrinė valdžia, o savivaldybės.

Mat valdžios ir privataus subjekto partnerystė buvo įteisinta tik 2009 metais, kai užsakovas ir mokėtojas yra vienas – viešasis sektorius.

Šiuo metu kelis stambius PPP projektus įgyvendina Krašto apsaugos ministerija (KAM). Privataus partnerio atranką trims kariniams miesteliams Šiauliuose bei Šilalės ir Vilniaus rajonuose pastatyti ir viešosioms paslaugoms teikti ji paskelbė 2019 metų kovą.

Atrankoje dalyvavo septynios Lietuvos ir užsienio bendrovės. Į kitą etapą, atlikus kandidatų kvalifikacinį vertinimą, patekusios keturios įmonės buvo pakviestos pateikti savo pirminių pasiūlymų. Šie pasiūlymai buvo vertinami iki 2020 metų sausio pabaigos, o po jų pereita į kitą pirkimo etapą – derybas, kurios, planuojama, baigsis šį mėnesį, o rugpjūtį bus gauti galutiniai pasiūlymai.

Tikimasi iki 2023 metų sukurti visiškai naują karinę infrastruktūrą trims Lietuvos kariuomenės bataliono dydžio vienetams Šiauliuose, Pajūrio miestelyje (Šilalės r.) bei Rokantiškėse (Vilniaus r.).

Naujuosiuose kariniuose miesteliuose atsiras kareivinės, veiks valgyklos, sporto ir laisvalaikio patalpos, medicinos punktai, remonto dirbtuvės ir kiti karinei infrastruktūrai reikalingi objektai.

Valstybės turtiniai įsipareigojimai dėl to sieks apie 164 mln. eurų. Partnerystės sutartis planuojama pasirašyti penkiolikai metų (iki 2035-ųjų). Infrastruktūrai sukurti numatoma skirti apie 2,5 metų, dar 12,5 metų ji bus prižiūrima.

Tačiau ar nacionalinio stadiono atveju priimtas VPT sprendimas nesugriaus ir šių planų? KAM tikisi to išvengti, juolab kad nuo pat derybų pradžios jose dalyvauja ir keturi VPT atstovai.

„VPT išvada yra konkretus individualus administracinis teisės aktas, kuris taikytinas tik esant jame nurodytoms aplinkybėms ir konkretiems akte minimiems asmenims.

Kitiems subjektams ar teisiniams santykiams tiesioginės įtakos toks aktas, tikėtina, neturėtų“, – teigiama KAM atsakyme „Lietuvos rytui“.

Dažniausiai žiūrima tik mažiausios kainos

Lietuvoje jau keletas stambių PPP projektų buvo planuojami, tačiau taip ir liko neįgyvendinti. Tai – ir Nacionalinio stadiono, ir kelio Vilnius–Utena rekonstrukcijos, ir Lukiškių kalėjimo iškėlimo.

Kaip sakė Centrinės projektų valdymo agentūros Viešosios ir privačiosios partnerystės skyriaus viršininkė Jekaterina Šarmavičienė, didžiausios kliūtys rengiant tokius projektus yra nemokėjimas planuoti ir skaičiuoti ilgam laikotarpiui, ilgalaikių strateginių planų nebuvimas, besikeičiantys prioritetai.

„Kliudo ir neteisingi lūkesčiai partnerio atžvilgiu – dažnai tikimasi, kad jis nesieks pelno ar net kompensuos nuostolius. Tačiau juk tuo užsiima verslas, kuris neteikia labdaros ir turi gauti protingą grąžą iš investicijų. Pagrindinis derybų objektas tokiu atveju yra geriausias kainos ir kokybės santykis, kurį valstybei ar savivaldybėms pasiūlytų pelno siekiantis verslas“, – aiškino J.Šarmavičienė.

Jos teigimu, PPP projektų srityje Lietuva lenkia kitas Baltijos šalis, nors, žinoma, smarkiai atsilieka nuo pirmaujančios Jungtinės Karalystės, kurioje tokios strategijos kuriamos keturiasdešimčiai metų ir tie planai nekeičiami, kad ir kas ateitų į valdžią.

PPP projektų parengimas ir partnerio atranka trunka ilgiau nei paprastas viešasis pirkimas. Todėl PPP modelį reikia taikyti tik tada, kai jo labai reikia ir jis tikrai naudingas.

Anot J.Šarmavičienės, pas mus paplitę pirkimai už mažiausią kainą, kuri reiškia ir pigiausias medžiagas. Niekas neskaičiuoja, kiek, pavyzdžiui, kainuoja iš naujo lopyti kelius. „Pasirinkus PPP modelį jau pats partneris turėtų suvaldyti visą projekto riziką. Mes pripratome skaičiuoti tik statybos kainą, nors tai yra kokie 15 procentų objektui tenkančių išlaidų per jo gyvavimą“, – aiškino J.Šarmavičienė.