Kalbos apie Europos Sąjungos byrėjimą ar net klinikinę mirtį – gerokai ankstyvos. Bendrija toliau sugeba funkcionuoti, tartis dėl skirtingų interesų ir juos derinti, nepaisant nei „Brexit“, nei gilių vidaus takoskyrų. Tiesa, netgi galutiniai tų susitarimų rezultatai pakimba tirštame ginčų rūke, vieni juos laiko sėkme, kiti – nesėkme.

Taip galima vertinti šios savaitės pradžioje Briuselyje pasibaigusias Europos Vadovų Tarybos derybas dėl paramos koronaviruso krizės paveiktos ES ekonomikai ir 2021–2027 m. biudžeto. Pirmoji siekia per 750 mlrd. eurų, biudžetas – daugiau kaip trilijoną.

Šie pinigai karštose derybose dalyti keturias paras, o tarpusavyje kovėsi tiek kiekviena paskira šalis, besistengianti antklodę patraukti į savo pusę, tiek valstybių grupės. Iš pastarųjų svarbiausia buvo Prancūzijos ir Vokietijos ašis, vertinama kaip pagrindinė ES galios atrama pasitraukus Jungtinei Karalystei.

Turtingosios Šiaurės šalys, iš kurių bene kiečiausiai laikėsi Olandija, Danija, Švedija, prie jų prisijungiant Austrijai, grūmėsi su Pietų Europos valstybėmis.

Vakarų Europos valstybės stojo prieš Lenkiją ir Vengriją, kurias rėmė ir kai kurios kitos regiono šalys, – vakariečiai norėjo įtvirtinti, kad ES pinigų gavimas būtų siejamas su teisės ir demokratijos viršenybės principų laikymusi, Budapeštas ir Varšuva tam priešinosi.

Bet viskas tuo anaiptol nesibaigė. Europarlamentas pareiškė, jog per menkai įtvirtinti įstatymo viršenybės principai, bendros pinigų sumos apskritai mažokos, per daug jų skiriama nacionaliniams, tačiau ne bendraeuropiniams reikalams, per mažai atseikėjama žaliajai ekonomikai, mokslui, švietimui, inovacijoms, be to, neaišku, iš kokių ir kada įvestų mokesčių ir kaip reikės grąžinti skolas.

Lyg to dar būtų negana, Europarlamentas perspėjo, jog apskritai gali blokuoti biudžetą.

Lygiai taip pat dviprasmiškai galima vertinti ir atskirų ES šalių narių, tarp jų ir Lietuvos, iškovojimus.

Grįžęs iš Briuselio prezidentas G.Nausėda trimitavo apie didžiulę pergalę, kurią jis laimėjo Lietuvai. Išties, mūsų šalis gaus 1,7 mlrd. eurų daugiau nei 2014–2020 m. ir bendra suma sieks 14,5 mlrd. eurų.

Labiausiai prezidentas gyrėsi tuo, jog išmokos mūsų žemdirbiams už hektarą bus padidintos nuo dabartinių 177 iki 200 eurų 2022 m. Todėl visus socialinius tinklus apskriejo juokingos nuotraukos, kaip oro uoste prezidentą su ąžuolo lapų vainiku pasitinka žemės ūkio viceministras E.Gustas ir mergina tautiniais drabužiais.

Tačiau Lietuvos ūkininkai visuomet spaudė mūsų politikus ir reikalavo, kad išmokų dydis būtų prilygintas ES vidurkiui jei ne rytoj, tai kuo greičiau. Bet pagal susitarimą jie to negaus ir 2027 m.

Ne itin įspūdingai atrodo ir Lietuvos derybų rezultatai dėl vadinamosios sanglaudos paramos, kurios pinigai naudojami regionų ekonominiam ir socialiniam atotrūkiui mažinti.

Viena vertus, parama mažėja dėl bendrų gerėjančių Lietuvos ekonominių rodiklių, kita vertus, nebloginami esminiai jos skirstymo principai. Nemažėja parama Ignalinos AE uždarymui, o dėl tranzito į Kaliningrado sritį ji padidėjo, palyginus su ankstesniais ES siūlymais.

Santūriai galima vertinti ir paties G.Nausėdos skalambijimus savigyros varpu. Kai kurie ekspertai atkreipė dėmesį į vieną pagrindinių šalies vadovo kalbų dviprasmybių.

Pabrėždamas, jog yra ekonomistas, prezidentas aiškino, kad dabar bus labai svarbu, kad Lietuva paramos pinigus panaudotų būtent toms sritims, kurios skatina ekonomikos pažangą, inovacijas, skaitmeninimą, bet labiausiai gyrėsi kovojęs dėl sumų vienai socialinei grupei – žemdirbiams.

Dar vienas ore kybantis klausimas: kiek šiems Lietuvos laimėjimams įtakos turėjo asmeninės šalies vadovo ir jo vadovaujamų diplomatų pastangos, o kiek bendra padėtis ES ir jos viršūnėse?

Juk susidaro įspūdis, jog tokių šalių kaip Lietuva prašymai buvo išgirsti ir bent iš dalies patenkinti pirmiausia dėl to, kad ES galingieji turėjo didesnių rūpesčių ir problemų dėl solidesnių sumų, be to, reikėjo žūtbūt susitarti, kai jau buvo žlugusios vienos derybos, o po to pasaulį užgriuvo pandemija.

Šiaip ar kitaip, klausimas, ar milijardų lietus ne tik susigers į Lietuvos žemę, bet ir padės subrandinti gausų derlių, yra esminis.

Tai, kaip atsitinka su ES ir vietos biudžeto milijonų lietumi, šį pirmadienį priminė Vilnių skalbusi tikra liūtis. Ji užtvindė Registrų centro (RC) kompiuterinės technikos serverius, nuo kurių priklauso daugelis šios įstaigos teikiamų paslaugų.

Bene svarbiausia ir jautriausia visuomenei iš užtvindytų sistemų – nuo 2005 m. kurta, skandalų vėtyta ir mėtyta vadinamoji e.sveikatos sistema.

Centro vadovybė iš pradžių melavo, kad sutriko tik ši sistema, kad ji bus atkurta per naktį ar per kelias artimiausias valandas. Bet neveikė ir penktadienį, pakabinusi ore ir vėl prie popierių grąžinusi ligoninių paslaugas.

Neaišku, kas atlygins dėl viso to padarytus nuostolius ir kokie jie bus. Taip pat nežinia, ar apskritai pavyks atkurti normalų e.sveikatos sistemos funkcionavimą.

Bet kaip iki šiol RC su visais savo serveriais galėjo gyventi tokiame pastate ir kodėl iki šiol nebuvo sukurta atsarginė bazė?

Buvusio susisiekimo ministro R.Masiulio, kurio valdoms anksčiau priklausė centras, statytinis, RC vadovaujantis buvęs Specialiųjų tyrimų tarnybos direktorius S.Urbanavičius teisinasi, kad šis apsileidimas – buvusių vadovų paveldas, o atsarginius serverius įsigyti ir į naują pastatą juos iškelti ketinta jei ne ryt, tai poryt.

Galbūt. Jei S.Urbanavičius išties pagaliau baigė vieną pagrindinių savo darbų – mėtyti iš RC jam ar jo buvusiems globėjams netikusius darbuotojus, o po to grumtis su jais teismuose.

Čia kyla dar vienas, retorinis, klausimas: ar pribrendome daugiamilijoninėms investicijoms, jei jas per keliolika minučių gali paskandinti viena vasaros liūtis?