„Basanavičiaus kiemeliu“ naują erdvę pavadinusi ir kartu su vyru ją įrenginėjusi Aistė Grišinaitė sako, kad karantinas jaunųjų verslininkų neišgąsdino, o idėja į vieną kiemelį sukviesti skirtingų maitinimo įstaigų furgonėlius gimė iš požiūrio, jog kiekvienas žmogus turi daryti tai, ką moka geriausiai.
„Mes manome, kad kiekvienas, kas daro, turi išmanyti tą reikalą. Mes nesame geriausi kepėjai, virėjai. Idėjų kepėjai gal esame ir neblogi, bet maistą turi daryti tie, kurie jį daro gerai“, – tvirtina ji.
Idėją pavadinimui pakuždėjo vietiniai
Su A.Grišinaite vos prieš savaitę atsidariusiame kiemelyje kalbėjomės pirmadienio vakarą, tačiau net ir tądien beveik visi staliukai buvo užimti, o eidami pro šalį žmonės vis sustodavo užmesti akį į nematytą vietą, subūrusią skirtingus verslus.
Prie pat J.Basanavičiaus gatvės pradžios, tarp Palangos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios ir Ronžės upelio įsispraudęs kiemelis – išties unikalus. Jame stūkso krūva inkilų, gitarų, įvairiausių šiaudų motyvų.
„Šie pastatai turi istoriją: čia buvo menininkų nameliai, bet, kadangi šias patalpas užsiėmė kiti restoranai, užėję už jų pajautėme, kad tai – ypatinga vieta. Šioje vietoje buvo nekaip atrodanti pieva ir sumanėme, kad čia būtų galima padaryti tokią smagią vietelę.
Žiemą atvažiuodavome pasivaikščioti ir atėjus į kiemelį visada būdavo tokia gera aura, ramybė. Ir su draugais, ir su tėvais, ir su vaikais atvažiavus, visiems čia patikdavo. Nors čia dar būdavo tuščia, jie vis sakydavo, kad dar neiname, dar pasėdėkime...
Tas vidinis jausmas apėmė, kad čia gali gautis smagi vietelė“, – pasakojo A.Grišinaitė.
Anot jos, vietos pavadinimas – „Basanavičiaus kiemelis“ – kilo dėl vietinių, kurie mažą gatvelę, vedančią į kiemelį, esantį prie pat J.Basanavičiaus gatvės, vadina mažąja J.Basanavičiaus gatve.
Patirtį krovė karčios nesėkmės, interjerą – gražūs prisiminimai
Dauguma kiemelio dekoracijų ir idėjų, kaip pasakojo jo įkūrėja, gimė ir iš karčios patirties anksčiau bandant įkurti ir išlaikyti verslą pajūryje, ir iš šeimos anksčiau sėkmingai vystyto restoranų verslo Šventojoje.
„Šiame taške turime rekvizitus iš visų mūsų prieš tai buvusių bariukų, versliukų: vieni žibintai yra, kuriems jau gal 15 metų, kėdės – kur 10 metų. Taip viskas susidėjo ir čia nusėdo turbūt geriausia aura. Turime čia ir visokių gitarų, ir violančelių, atkeliavusių iš anksčiau tėvų turėto baro Šventojoje.
Sutempėme iš garažo viską, ką turėjome. Šiaudinis lietuviškas stilius atgijo Palangoje“, – sakė A.Grišinaitė.
Paklausta, ar nesibaimina konkurentų, kurie Palangoje karaliauja jau dešimtmečius, kiemelio įkūrėja tikino, kad kiekvienas Palangos gyventojas ar svečias turi atrasti savo vietą pajūryje.
„Mes nekonkuruojame. Turime šeimyninį versliuką, labai džiaugiamės, kad ir vaikai, ir kaimynai padeda. Iš esmės norime, kad kiekvienas atrastų toje pačioje Palangoje savo vietą. Ilgainiui ir mes turėsime savo publiką. Jau turime grįžtančių kiekvieną dieną klientų – kas pusryčių, kas skanesnių gėrimų užsuka.
Nors nieko daug nesitikėjome, žinoma, kad širdyje visada labai norisi, jog pasisektų. Bet taip, kaip žmonės dabar reaguoja, ateina, būna, sugrįžta, o dar apie 90 proc. jų prieina ir dėkoja, sako, kad čia labai gera ir būtinai sugrįšime, tai šito tikrai nesitikėjome.
Tai labiausiai džiugina“, – įspūdžiais dalijosi verslininkė.
Ar nesibaimina lietingos lietuviškos vasaros, kai praktiškai, išskyrus per kiemelio vidurį esantį kupolą, virš savęs neturi stogo? „Nesinori uždengti bažnyčios, medžių. Yra smagu būti po atviru dangumi“, – teigė A.Grišinaitė.
