Jau dabar aišku, kieno ausys kyšo už tokio pasiūlymo.
Per parą vienas namų ūkis vidutiniškai sunaudoja ne daugiau kaip 0,3-0,5 kubinio metro vandens, o 50 per parą nemokamai paimtų kubinių metrų vandens pilnai patenkintų didelio kiaulių ūkio ar nemažos gamyklos poreikius.
Tokia Žemės gelmių įstatymo pataisa ne tik suteiktų galimybę stambiems ūkiams nemokamai naudoti mūsų visų turtą, bet ir pakeltų geriamo vandens savikainą gyventojams ir likusiems vartotojams.
Įteisinus pataisas dabartiniai vandentvarkos bendrovių klientai žemės ūkio bendrovės ar pramonės turėtų galimybę gręžtis ir vandenį naudoti be mokesčių. Jei jos naudotų iki 50 kubinių metrų per parą vandens neprivalėtų ir registruoti tokio gręžinio. Tokios pataisos prieštarauja Europos Sąjungos direktyvoms bei Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymui. Tokiu būdu būtų įteisinta ir netvarka vandentvarkoje – gręžk, kur nori, pumpuok, kiek nori.
Nekontroliuojama gręžinių plėtra taptų ir papildomu aplinkos taršos šaltiniu, panaudotas geriamas vanduo tampa nuotekomis, kurias privalu išvalyti, o kas tai darytų?
Jau dabar gausu problemų su nuotekų valymu kaimuose bei bešeimininkiais, užleistais kolūkiniais gręžiniais, kurie yra akivaizdūs taršos šaltiniai.
Norint suprasti problemos esmę reikia pažvelgti ne tik į esamą padėtį Lietuvos vandentvarkoje, bet ir praeitį. Sovietmečiu profesionalios geriamojo vandens tiekimo įmonės buvo įsteigtos ir geriamojo vandens tiekimu ir kokybe rūpinosi tik miestuose bei rajonų centruose.
Kaimuose ar miesteliuose geriamo vandens tiekimu užsiimdavo tie, kam reikėjo slėginio vandentiekio – įmonėms ir kolūkiniai. Jie išsigręždavo gręžinį, pasistatydavo vandentiekio bokštą ir vandenį naudojo sau bei tiekė gyventojams.
Niekas tais laikais geriamojo vandens kokybės netikrino. Jokie reikalavimai iš esmės nebuvo nustatyti, o nuotekos buvo išleidžiamos į atvirus vandens telkinius Štai toks mažųjų gyvenviečių skaudus vandentvarkos palikimas.
Atkūrus Nepriklausomybę dauguma įmonių buvo privatizuotos arba iširo. Vandens tiekimu toliau užsiėmė tie, kas privatizavo tokias vandenvietes.
Vanduo tiekiamas tol, kol tokios vandenvietės įranga susidėvi, o lėšų vandenvietės atstatymui neturintys jų savininkai gyventojus paliko be geriamo vandens.
Tuomet gyventojai pagalbos kreipiasi į savo rajono valdžią, kuri šį nugyventą ūkį liepia perimti savo vandens tiekimo įmonei. Tokių gyvenviečių Lietuvoje yra daugiau nei 2 tūkst., o apie 1700 gyvenviečių jau dabar prižiūri profesionalios geriamojo vandens tiekimo įmonės ir tvarka palaipsniui jose gerėja.
Daugybę metų prašėme centrinės valdžios skirti tikslinių ES investicijų kaimų vandentiekio atstatymui, tačiau į tai nebuvo atsižvelgta. Visa našta perimant ir minimaliai atstatant nugyventas kaimų vandenvietes gulė ant tų rajonų vandens tiekimo įmonių pečių, paprasčiau kalbant, rajonų centrų gyventojai iš esmės finansavo kaimų vandentiekio atstatymą.
Savivaldybių vandens tiekimo įmonėms dar liko perimti maždaug 300 kaimiškų vandenviečių, dalis kurių išties yra avarinės būklės.
Ką duotų dabar skubiai priimamos pataisos? Nereiktų mokėti mokesčių už gamtos išteklius, tūkstančiai gręžinių nebūtų registruoti, niekas jų ir netirtų ir jų. Tarša iš jų gali patekti į tuos vandens horizontus, iš kurį imamas geriamas vanduo.
Siūlomos įstatymo pataisos blogintų ir nugyventų kaimų vandenvietes perėmusių savivaldybių vandens tiekimo įmonių finansus. Praradusios tokius klientus rajonų vandens tiekimo įmonės mažės pajamos, didės savikaina, o tuo pačiu – ir kaina gyventojams.
Tai jau tikrai nepanašu į gerovės valstybę, kur kuriamos prielaidos atskirties tarp miestų ir regionų tolimesniam augimui vieniems užprogramuojant mokesčių augimą, o kitus rengiantis nuo tų mokesčių atleisti.
Bronius Miežutavičius yra Lietuvos vandens tiekėjų asociacijos (LVTA) prezidentas
