Pirmiausia tai rodo, kad valdantieji neketina atsisakyti didesnio valstybės kišimosi į rinkos ekonomiką. Kol kas ilgam, o gal ir visam laikui bus pamirštas tik valstybinis alkoholio prekybos monopolis, apie kurį kadencijos pradžioje ne sykį buvo užsiminta.
Užtat iki šiol neprastumta mintis gydymo įstaigoje įsteigti valstybinių vaistinių tinklą nėra palaidota, kaip ir noras turėti valstybinį banką. Žinoma, dabartiniai judesiai šia linkme tėra audra stiklinėje, nes iki Seimo rinkimų niekas nesugebės parengti net juodraštinio projekto.
Tai tėra ikirinkiminis triukas, skirtas tiems piliečiams, kurie yra gerokai pasislinkę į kairę pusę ir ilgisi tvirtos valstybės rankos kone visur.
Vis dėlto tai nėra priežastis VPB idėją nurašyti iš anksto. Tik didžiausias klausimas – kaip tokią struktūrą įsivaizduoja patys politikai. Palyginti su buvusiu prieš kelerius metus, jų tonas gerokai pasikeitė.
Pirmiausia, išankstiniame valstybinio banko pavadinime atsirado žodis „plėtros“.
Antra, konstatuota, kad šiuo metu veikianti valstybės įmonė INVEGA, taip pat Viešųjų investicijų plėtros agentūra ir Žemės ūkio paskolų garantijų fondas negali veikti kaip alternatyva komerciniams bankams ir skatinti jų konkurencijos.
Todėl būtent šių struktūrų, o ne Lietuvos pašto, kaip svarstyta anksčiau, pagrindu ketinama ir steigti VPB, kuris gautų banko licenciją ir būtų prižiūrimas Lietuvos banko.
Šitokios užuominos parodo, kad naujoji institucija pirmenybę teiktų verslo įmonėms, ypač smulkiosioms ir vidutinėms. Tai pripažino ir premjeras S.Skvernelis, ir valstiečių lyderis R.Karbauskis.
Panašiu keliu eina kitos ES valstybės, turinčios itin stiprias smulkiojo ir vidutinio verslo finansavimo, eksporto garantijų teikimo, konsultavimo institucijas, dažnai sujungtas po vienu stogu.
Antai Estijoje tuo užsiima dar 2001 m. įkurtas fondas „KredEx“. Latvijoje – 2015 m. sujungus tris institucijas įkurta agentūra „Altum“, kurios verslui suteikta paskolų, garantijų ir rizikos kapitalo fondų investicijų suma pernai siekė beveik 0,6 milijardo eurų.
Lenkai ir vokiečiai taip pat turi panašias institucijas, tik veikiančias su bankų licencijomis.
Taigi VPB, kurį remia ir prezidentas G.Nausėda, jei užsiimtų būtent verslo skatinimu, gal ir nebūtų koks nors rinkos principus pažeidžiantis monstras.
Bet yra ir nemažų grėsmių – kai kurie Seimo valstiečiai iki šiol įsitikinę, kad valstybinis bankas privalo atlikti ir kitokias funkcijas. Antai T.Tomilinas aiškino, kad regionuose komercinių bankų aptarnavimo skyrių nebeliko, todėl tuo galėtų užsiimti valstybė.
Iš tiesų Lietuvos finansų rinkoje susidariusi nepavydėtina padėtis, kai apie 80 proc. jos užima trys užsienio kapitalo bankai. Todėl šis sektorius yra trečias pagal koncentraciją visoje ES (po Estijos ir Graikijos), o tai kelia sisteminę riziką.
Taip atsitiko dėl to, kad prezidentė D.Grybauskaitė ir konservatorių Vyriausybė, užuot gelbėję, sunaikino „Snoro“ banką, kuris buvo įsteigęs filialus daugelyje Lietuvos vietovių.
Ar kuo nors tokioje situacijoje pagelbėtų valstybinis bankas? Žinoma, pasaulyje yra daugybė valstybės valdomų komercinių bankų, kad ir Vokietijos taupomosios kasos, kurios iš esmės priklauso šios šalies žemių vyriausybėms. Bet Lietuva, 2002 m. privatizavusi paskutinį valstybės valdytą Žemės ūkio banką, pasuko laisvosios rinkos keliu, o sugrįžti atgal gali būti pernelyg brangu.
Kol kas neatsakytas ir vienas svarbiausių klausimų – ar VPB užsiimtų tik verslo skatinimu, ar, pavyzdžiui, rinktų ir indėlius, išduotų paskolas fiziniams asmenims, juos aptarnautų? Pastaruoju atveju konkuruoti su rinkoje įsigalėjusiais komerciniais bankais būtų itin sudėtinga ir brangu, todėl kyla grėsmė, kad valstybės investicijos gali nueiti vėjais, jei tektų nuolat didinti banko kapitalą.
Tiek finansų ministras V.Šapoka, tiek centrinio banko vadovas V.Vasiliauskas skeptiškai žvelgia į šią idėją, nes valstybinio banko kūrimas šaliai kainuotų bent milijardą eurų. S.Skvernelis svarstė, kad pusę akcijų būtų galima perleisti privačiam kapitalui, tačiau norint jį privilioti pirmiausia reikia aiškumo, kaip naujoji struktūra veiks.
Steigiant VPB taip pat reikės ir Europos Komisijos pritarimo, ir galbūt Briuselio paramos, bent jau techninės. Bet ne mažiau svarbu nustatyti saugiklius, kad toks bankas nebūtų priklausomas nuo politikų užgaidų, kurios, kaip rodo patirtis, visiškai gali pasikeisti kas ketverius metus.
Dabar, kai rinkoje yra pernelyg daug pigių ir laisvų pinigų, privatus kapitalas galbūt ir sutiktų dalyvauti VPB veikloje. Tik reikia garantijų, kad šio banko veikla būtų nepolitizuota, būtina nepriklausoma jo valdyba, skaidri ir aiški strategija. Bet prisiminus, kaip politikai išardė panašų darinį – Leo LT, vargu ar privatus verslas eitų kartu su valstybe dar kartą obuoliauti.
Žodžiu, neatsakytų klausimų ir klaustukų labai daug. Dabartinė valdančioji dauguma nieko nebespės nuveikti iki kadencijos pabaigos, o ar naujoji tęs jos pradėtus darbus, irgi neaišku.
