„Braškės sunoko labai gardžios. Dabar prasideda pats jų gausumas“, – pratarė ne taip seniai pirmąsias dirvožemyje užaugintas braškes į ūkininkų turgelius Vilniuje bei Varėnoje atvežusi ūkininkė Zita Keršienė.
Baugūs gamtos užmojai
„Prieš vėją – nepapūsi, gamtos – neperkalbėsi. Braškės tai ne bulvės ar javai, jos labai jautrus drėgmei augalas. Uogos negali išlaikyti didelio drėgmės kiekio, joms geriau sausiau, negu per šlapia. Tačiau dabar jomis pats laikas mėgautis – sezonas prasidėjo“, – kalbėjo Z.Keršienė.
Šią ūkininkę ir jos šeimą šeštadieniais į ūkininkų turgelius prie Vilniaus Akropolio ar sostinės Antakalnio poliklinikos suvažiuojantys pirkėjai seniai pažįsta, o ir ji juos – taip pat. Mat tuo, ką užaugina, ūkininkai šiose turgavietėse parduoda jau septynerius metus, Varėnos turgelyje prie „Iki“ parduotuvės – taip pat.
„Būna, kad pirkėjų vardų nežinau, bet su jais sveikinamės kaip seni pažįstami“, – užsiminė Zita. Ir ji pati, ir prekyboje gelbstintys jos namiškiai į turgų suveža viską, ką patys užaugina – ką patys valgo ir visus vaišina: kuo įvairiausias daržoves, bulves, uogas. Dabar gi įsibėgėjo prekyba būtent braškėmis.
Patirtis – daugialypė
„Pas mus, Varėnos rajone, birželio pradžioje dažniausiai lydavo naktimis – užslinkdavo liūtys su žaibais, vėjais, o dieną – kaitra.
Toks oras pažeidžia užsimezgusias, pradėjusias augti uogas. Kaitra ir per didelė drėgmė yra ypač palankios sąlygos grybinėms ligoms plisti.
Tokių metų jau būta, kai teko į pūdymą suversti apie du trečdalius braškių. Jos tiesiog iškepė“, – pasakojo Zita.
Tačiau tokios oro sąlygos skriaudžia ūkininkus, ne pirkėjus. Mat saulėje sunokusios uogos yra ir saldžios, ir išvaizdžios.
Pirmąsias braškes – keletą kilogramų, ūkininkai Keršiai birželio 13-ąją buvo atvežę į ūkininkų turgelį prie Vilniaus Akropolio. O nuo birželio vidurio uogos „įsibėgėjo“ – noksta visu smarkumu.
„Braškes auginame grunte, – dirvožemyje. Jas sunokina pati gamta. Nepurškiame jokiomis augalų apsaugos priemonėmis, o tam, kad uogos būtų švarios, klojame po kerais šiaudus. Uogos ant jš prigula, ir nebūna sąlyčio su dirvožemiu“, – paaiškino Z.Keršienė.
Kainos – vis kitokios
Ūkininkai Zita ir Vytautas Keršiai braškes augina jau penkiolika metų. Kodėl būtent jas? Pasak Zitos, tai pačios skaniausios lietuviškos uogos: „Auginome jas ir auginsime“.
Nes lietuviai mėgsta braškes. Vis dėlto tai tokios uogos, kurioms reikia ypač daug rankų darbo. Anot Z.Keršienės, jei kerus „paglostysi, pamylėsi“ – kiekvieną aptupinėsi, bus ir uogų.
„Kiekvieną nupirktą daigelį tenka rankomis pasodinti, kiekvieną išleistą ūsą reikia taip rankomis nukreipti, kad jis formuotų vagą. Kiekvieną kerą būtina apeiti – nuravėti kauptuku“, – paaiškino Zita.
Braškėmis pastaruoju metu ūkininkai apsodina 2,5 hektaro. Tačiau dėl nuolatinių gamtos keliamų iššūkių galvoja ir apie tai, kad dalį tos žemės reikėtų skirti specialiai braškėms auginti pritaikytiems šiltnamiams.
Juos ketinama pastatyti rudenį, kad dalį uogų galėtų pasiūlyti pirkėjams gerokai anksčiau.
„Šiltnamiuose galima reguliuoti ir drėgmę, ir šilumą, tad smarkiai sumažėja priklausomybė nuo gamtos sąlygų.
Dalį kerų būtinai paliksime ir laukuose, nes atvirame grunte užaugusios uogos yra pačios skaniausios ir kvapniausios. Žemė ir gamta uogoms perduoda savo jėgą, o šiltnamyje ir veislės kitokios, ir augimo sąlygos kitokios. Tai dirbtinė aplinka“, – kalbėjo Zita.
Kiek kainuos pirmosios žemės užaugintos braškės? Anot Zitos, užsiprašyti didelės kainos ji neįstengia.
„Žinau, kaip žmonėms dabar sunku, o braškių juk visiems norisi. Tad pirmųjų uogų kilogramas turėtų kainuoti 4-5 eurus. Visada parduodame pigiau, nei rinkoje, tad brangiau nei 5 eurai jos nekainuos. Apskritai neįstengiu paprašyti tiek pinigų, kad žmones atbaidyčiau. Po karantino juk daug kas liko be darbo“, – sakė moteris.
Ūkininkauja visa šeima
Keršių šeimos ūkyje dirba visi. Dukra Jovita baigė ISM universitetą. Ji yra finansininkė, tačiau prireikus stoja ir už prekystalio turguje.
Sūnus Jonas yra jaunasis ūkininkas, jis taip pat augina braškes.
„Visi mūsų vaikai liko prie žemės . Jaunėlis – 14 metų Jogaila – taip pat nebėga nuo darbų, dirba tai, ko tik prireikia ūkyje“, – pasidžiaugė Zita.
Ūkyje, pagal darbo sutartį, jau šešerius metus dirba ir du žmonės.
Ne taip seniai, 2013-aisiais, Keršiai iš Varėnos rajono Vydenių gyvenvietės persikėlė gyventi į vienkiemį – sodybą, kurią iškėlė Vytauto gimtinėje.
„Turiu tuomečiame Žemės ūkio universitete įgytą mokslinio agronomo diplomą. Tačiau kelias iki savo ūkio buvo ilgokas“, – į praeitį grįžtelėjo Z.Keršienė. Daugiau nei du dešimtmečius ji dirbo biologijos mokytoja Vydenių mokykloje.
Tuomečiame Vilniaus edukologijos universitete ji įgijo dar ir biologijos mokytojos specialybę, o vėliau baigė ir socialinio darbo magistrantūrą.
Maždaug tuo pat metu, kai į Zitos rankinę atgulė magistrantės diplomas, jiedu su vyru įsigijo ir šiek tiek žemės – 2006-aisiais joje ir pradėjo auginti braškes. O po to, įsibėgėję, vis daugiau ir įvairesnių uogų.
Savos uogos skanesnės
Į kaimynus lenkus kartais norisi kreivai pašnairuoti. Nors žemė ten – tokia pati, auginimo technologijos vis dėlto skirtos neišrankiems vartotojams.
Vardan didesnio derliaus kaimynai naudoja daug cheminių medžiagų, skatinančių braškių augimą. Juk ir viščiukai broileriai, lesinami natūraliai, užauga per tris mėnesius, bet lesinami augimą stimuliuojančiais, baltymingais lesalais, užauga ir per mėnesį.
Tuo tarpu Keršių ūkį kasmet sertifikuoja „Ekoagros“, nes ūkininkai dalyvauja aplinką tausojančioje vaisių ir daržovių auginimo programoje.
Tad ūkis vos per žingsnį nutolęs nuo ekologinio. Ir tik dėl to, kad pasikeitus ekologinio ūkininkavimo taisyklėms, nebeliko vietos mišriems ūkiams.
„Mes ir anksčiau nenaudojome, ir dabar nenaudojame jokių cheminių trąšų. Tačiau auginame paukščius, jų lesalams – kviečius, todėl nėra galimybės visą ūkį išlaikyti kaip ekologinį“, – paaiškino Z.Keršienė.
