Akivaizdu, kad koronaviruso pandemija sukėlė pasaulinę krizę, nors jos gelmė dar nėra aiški, ekspertų prognozės dėl pasaulio bendrojo vidaus produkto (BVP) nuosmukio skiriasi net ne procentais, o kartais, priklausomai nuo užkrato plitimo ateityje scenarijų.
Tačiau net gerai nežinant, kas gresia ateityje, valstybėms reikia rengtis visiems galimiems atvejams ir maksimaliai sumažinti tiek pavojų žmonių sveikatai, tiek ekonominius nuostolius.
Kita vertus, krizės suteikia ir postūmį seniai brendusioms permainoms, socialinėms ir ekonominėms reformoms. Šį kartą tokius lūkesčius Lietuvoje stiprina ir neturinti precedento Europos Komisijos (EK) parengta ekonomikos skatinimo programa – vien iš kuriamo Europos gaivinimo fondo mūsų šalis galės pasisemti 6,3 mlrd. eurų.
Europiniais pinigais bus maitinamas Vyriausybės patvirtintas „Ateities ekonomikos DNR“ planas – nuo šių metų liepos mėnesio iki kitų metų pabaigos į šalies ūkį, švietimą ir mokslą turėtų būti investuota 6,3 mlrd. eurų. Tokių milžiniškų valstybės investicijų Lietuva iki šiol dar nėra regėjusi.
Pirmiausia šios lėšos turėtų padėti sumažinti nuo krizės nukentėjusio ūkio nuosmukį ir paspartinti jo atsigavimą – o prognozuojama, kad mūsų šalies BVP smuks 7–8 proc., jei rudenį neatsiris antroji pandemijos banga, ir daugiau kaip 10 proc., jei vis dėlto jos nepavyktų išvengti.
Skubios finansinės injekcijos turėtų padėti ekonomikai atlaikyti krizės smūgius, bet neužtenka vien milijardais eurų užkamšyti bendrovių mokumo, užsakymų trūkumo skyles ir leisti joms išlikti.
Vyriausybės planas lyg ir numato, kad tokiu keliu nebus einama. Kaip žada finansų ministras V.Šapoka, siekiama, kad Lietuvos ekonomika taptų tvari, inovatyvi ir kurtų aukštą pridėtinę vertę.
Išskirtos penkios Lietuvos konkurencingumą didinančios, ūkio modernizavimą skatinančios investicijų kryptys: žmogiškasis kapitalas, skaitmeninė ekonomika ir verslas, inovacijos ir moksliniai tyrimai, ekonominė infrastruktūra, klimato kaita ir energetika.
Tai visiškai atitinka EK nubrėžtas ekonomikos gaivinimo kryptis, pirmiausia jos skaitmeninimą, žalinimą, mokslo tyrimų plėtrą. Lietuva nevėluoja ir priimdama savo planą, nes tik liepos mėnesį ES narės turi susitarti dėl finansinių paketų. Bet ir geri planai realiame gyvenime gali virsti šnipštu, nes, kaip žinoma, kipšas slypi detalėse.
Jau girdėti kaltinimų, kad Vyriausybės planas nekokybiškas, nes nėra numatytos konkrečios veiksmų priemonės ir neatlikta kaštų ir naudos analizė.
Regis, tokie priekaištai kiek skuboti – ES vadovai dar tik sės prie derybų stalo dėl ekonomikos gaivinimo fondo ir Bendrijos daugiametės finansinės perspektyvos, o kai kurie Lietuvos ekspertai jau nori, kad mūsų šalies valdžia konkrečiai surašytų, kaip paskirstys dar nesamus europinius milijardus, ir net apskaičiuotų jų naudą.
Tiesa, Vyriausybė žada, kad iš 1 investuoto euro grįš 1,88 euro, tad iš viso jos planas BVP krepšį turėtų papildyti 11,8 mlrd. eurų, bet tai irgi dar tik šakėmis ant vandens rašyti teoriniai svarstymai.
Kritikos sulaukė ir investicijų penkiomis kryptimis paskirstymas. Daugiausia pinigų Vyriausybė ketina skirti ekonomikos infrastruktūrai plėtoti – per 2 mlrd. eurų, bet žadama, kad nė centas iš šių investicijų nenukeliaus į vadinamuosius trinkelių projektus.
Ekonomikos skaitmeninimas turėtų sulaukti arti 1,4 mlrd. eurų. Žmogiškąjį kapitalą stiprinti rengiamasi 757 mln. eurų, o inovacijoms ir moksliniams tyrimams teks beveik 1 mlrd. eurų. Dar per 900 mln. eurų numatyta skirti klimato kaitai ir energetikai.
Šis skirstymas kai kuriems ekspertams labiausiai kliūva dėl, jų nuomone, per menko žmogiškųjų išteklių, mokslo bei inovacijų finansavimo ir per didelių investicijų į infrastruktūros projektus.
Dabar net madinga kalbėti apie investicijas į žmogiškąjį kapitalą, mokslo tyrimus, inovacijas ir neabejotina, kad šios kryptys – Lietuvos konkurencingumo didinimo, didesnės pridėtinės vertės kūrimo pagrindas.
Bet siūlymai tam skirti net pusę investicijų paketo nėra labai gerai apgalvoti ir dvelkia mokslo įstaigų lobizmu.
Universitetus ir mokslinių tyrimų institutus galima užversti milžiniškais pinigais, bet negana tik panaudoti šias lėšas – reikia mokėti ir sukurti realią ekonominę naudą, o tai ne visada pavyksta.
Todėl įgyvendinant Vyriausybės planą turbūt tikslinga būtų atsižvelgti į konkrečių projektų lygį ir persvarstyti investicijų kryptims numatytą finansavimą pagal realios grąžos kriterijus.
Ko gero, didžiausias pavojus „Ateities ekonomikos DNR“ planui – biurokratizmas, valstybės administracinių gebėjimų stoka.
Juk krizės sąlygomis itin svarbu, kad finansavimas nevėluotų, o pirmojo ekonomikos gaivinimo etapas, kuriuo Lietuva skyrė 1,3 mlrd. eurų valstybės pagalbos verslui paketą, strigo būtent dėl valdžios įstaigų nerangumo, taip pat nepajėgumo administruoti didžiulius pinigų srautus.
Lietuva laiku parengė ekonomikos gaivinimo ir modernizavimo planus, tiktai jie nieko neverti, kol netaps realybe, o tai – sunkiausias darbas.
