30 tūkstančių kubinių metrų. Tiek nuotekų į Nerį sostinėje ištekėjo per 2016-ųjų gruodžio 23-iąją įvykusią avariją. Kokią įtaką tai turėjo upės ekosistemai?

Mokslininkai vis dar tiria, tačiau jau aišku, kad žuvo net 96 procentai Neries upės moliuskų.

Tąkart Vilniuje, Upės gatvėje, per statybas trūko nuotekų vamzdžiai, ir kliokdamas vanduo atvėrė smegduobę.

Ekspertai aiškino, kad dalį nuotekų sudarė paviršinis bei lietaus vanduo.

Vėliau Aplinkos ministerija apskaičiavo, kad per šią avariją Vilniuje padaryta žala Neries upei galėjo siekti apie 300 tūkst. eurų.

Tyrimai vis dar vyksta

Į Neries upę su nuotekomis pateko amonio, nitritų, nitratų, fosfatų, chloridų ir kitų teršalų.

Kokios ilgalaikės įtakos jie turėjo bioakumuliacijai ir genotoksiškumui – kiek nuodingų medžiagų sukaupė tam tikros gyvūnų rūšys ir kokį poveikį į upę patekę teršalai padarė vandens organizmų genetikai, tiria Gamtos tyrimų centro (GTC) mokslininkai.

Pasak šio centro Hidrobiontų evoliucinės ekologijos laboratorijos vyresniojo mokslo darbuotojo dr. Aleksandro Rybakovo, Neries upės dugno nuosėdų ir testuojamų dvigeldžių moliuskų cheminės analizės tyrimai iki galo dar nėra baigti.

Teršalų toksinis ir genotoksinis poveikis buvo matomas po avarijos praėjus keliems mėnesiams – 2017-ųjų pavasarį.

„Yra galimybė palyginti 2017-ųjų duomenis su ankstesnių metų duomenimis ir galimybė įvertinti būklę avarijos paveiktose ir nepaveiktose – kontrolinėse upės vietose.

Taigi Neryje žemiau Vilniaus buvo matomas didelis toksinis poveikis: apie 96 procentus moliuskų žuvo.

Kai nuo avarijos praėjo šiek tiek laiko, 2017 m. pavasarį ir rudenį buvo ruošiama ir analizuojama tyrimų medžiaga. Pastebėta, kad testuojamų moliuskų žiaunų epitelis yra smarkiai pažeistas arba jo visai nėra“, – kalbėjo A.Rybakovas.

Pasak mokslininko, tokio tipo pažeidimai gyviems organizmams gali būti kritiniai, nes sutrikdo kvėpavimą ir trukdo pasisavinti maisto medžiagas. Be to, tai pirminis barjeras, saugantis nuo kenksmingų medžiagų patekimo į organizmą.

Pažeidimai – negrįžtami

Atliekant moliuskų ląstelių citogenetinius tyrimus įvertinami chromosomų struktūros pažeidimai ir skaičiaus pokyčiai.

Šie tyrimai parodė, kad su nuotekomis į Neries vandenį patekę cheminiai junginiai padarė neigiamą poveikį gyvų organizmų genetinei medžiagai.

„Šie pažeidimai gali būti negrįžtami, paveldimi kitose kartose ir turi įtakos organizmo biocheminiams ir fiziologiniams procesams.

Genetiniai pažeidimai gali lemti genetinį nestabilumą ir sukelti vėžį, daryti įtaką organizmo biocheminiams ir fiziologiniams procesams, neigiamai veikti organų funkcionavimą, didinti išsigimimo ligų riziką, sukelti raidos sutrikimų, galiausiai sutrikdyti reprodukcijos sėkmingumą, taigi ir išgyvenimą.

Gerai bent jau tai, jog vėlesnių metų dvigeldžių moliuskų tyrimai parodė, kad aplinkos genotoksiškumas avarijos paveiktose vietose mažėja“, – sakė A.Rybakovas.

Moliuskai jautrūs aplinkai

Kodėl vertindami žmogaus veiklos sukeltos taršos poveikį aplinkai mokslininkai dėmesį sutelkė būtent į dvigeldžius moliuskus?

Pasak dr. A.Rybakovo, tai lėmė biologinės ir fiziologinės šių gyvų organizmų savybės: sėslus gyvenimo būdas, intensyvus vandens filtravimas, gebėjimas kaupti didelius teršalų kiekius ir kitos.

„Didelis skaičius atliktų tyrimų parodė, kad šie bioindikatoriniai organizmai tiksliai ir jautriai atspindi aplinkos būklę“, – paaiškino A.Rybakovas.

Vis dėlto kaip ir kokia tarša patenka į nuotekas?

„Į Nerį per avariją plūdo nuotekos ir visa tai, kas su paviršiniu vandeniu patenka į lietaus kanalizaciją.

Su miesto nuotekomis į aplinką gali patekti labai platus spektras cheminių junginių. Tai švaros ir higienos priemonės, farmakologinės medžiagos, dezinfekavimo ir kitokios cheminės priemonės bei įvairūs mikroorganizmai.

Dalies šių junginių, pavyzdžiui, vaistų ar hormoninių preparatų, vandenyje nustatoma koncentracija gali būti santykinai maža, tačiau poveikis vandens organizmams – didelis.

Su lietaus kanalizacijos vandeniu į upę gali patekti su transporto srautais siejami policikliniai aromatiniai angliavandeniliai (PAA), metalai, keliams barstyti skirta druska“, – kalbėjo mokslininkas.

Nerimą kelia elektrinė

Šiuo metu GTC Hidrobiontų evoliucinės ekologijos laboratorijoje toliau atliekami taršos biologinio poveikio tyrimai.

„Tęsiame upės bioindikatorinių organizmų – dvigeldžių moliuskų tyrimus. Reguliariai renkame mėginius, vertiname taršos jiems daromą poveikį, per karantiną daugelio tyrimų rezultatai apdorojami ir sisteminami“, – sakė A.Rybakovas.

Jis patikino, kad Neries būklė, ypač aukščiau Vilniaus, šiuo metu yra išskirtinai gera.

Bet baiminamasi, kad šią situaciją gali pakeisti Astravo elektrinė Baltarusijoje, kai tik bus paleista dirbti visu pajėgumu.

„Žemiau Vilniaus 2016 metų avarijos pasekmės Neries gyvūnijai pastaruoju metu jau nėra juntamos.

Tačiau išliko ilgalaikė, nežymiai kintanti miesto skleidžiama tarša – jos poveikis vandeniui.

Užtat ties Jonava ir Kaunu padėtis yra kitokia – ten miestų situacija blogėja, prisideda šių miestų skleidžiamos taršos poveikis, upės genotoksiškumas yra padidėjęs“, – sakė mokslininkas.

Ftalatai kelia grėsmę sveikatai ir gamtai

Pastaruoju metu aplinkosaugininkai kryžiuoja ietis su vandentvarkos įmonėmis dėl teršalų, kurių net labai nedidelė koncentracija gali daryti didelę neigiamą įtaką vandens organizmams.

Tai – ftalatai, kurių išvalyti vandentvarkininkai neįstengia, nes neturi tam technologijų.

Gaminant plastiką šie chemikalai naudojami kaip minkštikliai. Visa bėda, kad jie lengvai patenka į bet kokį skystį, su kuriuo tik susiliečia plastikas. O iš jo – į žmogaus organizmą ir daro neigiamą įtaką sveikatai.

Skaičiuojama, kad vien Europoje per metus pagaminama apie 1,5 mln. tonų plastiko minkštiklių, maždaug 70 proc. šio kiekio sudaro ftalatai, kurie vėliau lengvai patenka į vandenį.

O tai – tik vienas teršalų, kurie iš buitinės chemijos, kosmetikos gaminių, valiklių, plastiko pakuočių ir visko, kas tik pagaminta iš plastiko, išteka kanalizacijos vamzdžiais iš daugiabučių, įmonių, biurų ir atsiduria nuotekų kloakose.

Pasaulinė patirtis yra skurdi. Kol kas tik šveicarai daro pirmuosius bandymus siekdami išgaudyti ftalatus iš nuotekų. Mokslininkų teigimu, pagrindinė priemonė apsisaugoti nuo šių kenksmingų medžiagų – vengti plastikinių produktų ar jų pakuočių.