4–4,2 euro. Tiek Varėnos kavinėje „Šaka“ kainuoja geri dienos pietūs. Už kiaulienos kepsnį su baravykais ir garnyru tektų sumokėti ir 7 eurus, tačiau privalgoma tiek, kad iki vakaro apie maistą nereikėtų galvoti.
„Būna, kad žmonės užsisako tik antrąjį patiekalą, nes jis didelis. Žinau, kokios būna porcijos didmiesčiuose – į vieną mūsiškę kokios trys tilptų“, – šyptelėjo Aleksas Petrauskas.
Jis – vilnietis, maitinimo versle sukasi jau 27 metus ir „Šakos“ neuždarė per visą karantiną.
„Dirbame rajone. Tad uždaryta kavinė provincijoje per karantiną reikštų ne ką kita, kaip baigtį. Negalėjome stabdyti veiklos – gaminome maistą išsinešti ir patys išvežiodavome jį pagal užsakymus.
Kurį laiką apskritai Varėnoje dirbome vieni, tačiau buvo dienų, kai apyvarta sudarydavo vos 50–70 eurų, kai įprastinė ji būdavo 1500 eurų. Žmonės nedirbo ir gaminosi maistą namie“, – kalbėjo jis.
Paramos – šnipštas
Iki karantino „Šakoje“ dirbo 14 žmonių. Susitraukus veiklai vieni jų išėjo iš darbo, kiti įsidarbino kitur, bet pasiliko antraeilėse pareigose.
Anot A.Petrausko, ištverti karantiną buvo ypač sunku, tačiau valstybė, užuot padėkojusi už pastangas ir jai sumokėtus mokesčius, pati kaišiojo pagalius.
„Valstybės pagalba dirbusiems per karantiną tėra farsas. Jos sulaukė tos įmonės, kurios sustabdė veiklą arba jos nerodė. Pas mus kasos aparatas buvo įjungtas kasdien, nes dirbome, nors apyvartos beveik nebuvo.
O kai kreipiausi dėl subsidijų už prastovas, gavome vos 680 eurų, ir už juos dar reikėjo sumokėti mokesčius. Jei būčiau sukčiavęs – jei būčiau rodęs, kad dirbu vienas, prastovos pinigus būtų gavę ne vienas, bet visi darbuotojai.
Kai sumokėjau visus mokesčius už kovą ir balandį, atlyginimus darbuotojams mokėjau iš savo kišenės – likome be pinigų“, – kalbėjo verslininkas.
Negavo ir kompensacijų
Pasak A.Petrausko, dirbusios įmonės liko ir be kompensacijos už patalpų nuomą.
„Už kovo mėnesį sąskaitas faktūras Mokesčių inspekcijai privalėjome pateikti iki balandžio 20 dienos.
Bet būtent po 20 dienos ir buvo paskelbta, kad bus galima gauti 50 proc. kompensaciją už patalpų nuomą, jei tik savininkai nuleidžia 30 proc.
Bet sąskaitų faktūrų negalima likviduoti, vadinasi, negalėjo būti nė kalbos apie paramą nuomai per kovą.
Kitas barjeras – reikalavimas, kad nuomos sutartis tarp dviejų įmonių turi būti registruojama Registrų centre nuotoliniu būdu. Realiai dėl sistemos trikdžių buvo neįmanoma to padaryti“, – kalbėjo kavinės savininkas.
Grįš po pusmečio
A.Petrauskas pasakojo, kad Vokietijoje, Hamburge, jo brolis turi restoraną, kuriame dirba penki žmonės.
Paskelbus karantiną valstybė iš karto pervedė 15 tūkst. eurų subsidijų darbuotojų algoms ir mokesčiams sumokėti – parama ten buvo mokama atsižvelgiant į darbuotojų skaičių.
Be to, Vokietijoje paramos verslui pinigai žetonų pavidalu išdalinti gyventojams. Jais galima atsiskaityti tik kavinėse ir restoranuose.
Taip žmonės skatinami sugrįžti pas verslininkus – valgyti ne namie.
„Turiu patirties – maitinimo versle esu 27 metus. Neabejoju, kad valgytojams susigrąžinti prireiks mažiausiai pusmečio.
Kiek maitinimo įstaigų tiek laiko atsilaikys?“ – klausimą be atsakymo paliko pašnekovas.
Pasakė, kam nepasisekė
Lietuvos verslo konfederacija (LVK) atliko antrą tyrimą – apie paramą verslui po mėnesio pertraukos vėl apklausė 215 įmonių. Apklausos duomenimis, penktadalis įmonių paramos išvis negavo. Kone pusė besikreipusiųjų jos vis dar laukia.
LVK prezidento Valdo Sutkaus teigimu, ir per tyrimą, ir nuolat bendraujant su skirtinguose sektoriuose veikiančiomis įmonėmis išryškėjo ir konkrečios problemos.
Viena jų – techninės kliūtys paraiškų teikimo sistemose.
„Apgyvendinimo ir maitinimo paslaugas teikianti įmonė teigė, kad INVEGA interneto svetainėje bandė pateikti paraišką dėl nuomos mokesčio kompensacijos, tačiau internetinis puslapis neįsikraudavo iki reikiamos stadijos.
Siekiantieji paramos dėl tokių problemų iki šiol baiminasi, kad dėl informacinių technologijų klaidų paraiškos gali būti nepatvirtintos.
Taip pat išgirdome atvejų, kai įmonės negavo paramos, nes nebuvo įtrauktos į nukentėjusių nuo COVID-19 sąrašą, o kai kreipdavosi dėl paaiškinimo, nesulaukdavo jokio konkretaus atsakymo“, – sakė V.Sutkus.
Įmonės taip pat skundėsi, kad įvairūs pertekliniai reikalavimai sudarė nelygias konkurencines sąlygas, nes iš ta pačia praktine veikla užsiimančių įmonių vienos į nukentėjusiųjų sąrašą įtrauktos buvo, kitos – ne.
Įmones nuvylė tai, jog skiriant paramą svarbia sąlyga tapo įmonių registruota ekonominė veikla, kuri ne visada atspindi praktinę veiklą.
Anot V.Sutkaus, paramos gavimu nusivylusios liko ir kelios įmonių grupėms priklausančios įmonės, kurios negavo paramos todėl, jog buvo atsižvelgta ne į jų pačių pelningumą, kuris smuko, bet į bendrą įmonių grupės balansą, kuris išliko teigiamas.
Įmonės dalijosi patirtimi, jog argumentas neskirti paramos buvo tas, kad tų pačių akcininkų pelningos įmonės gali padėti nepelningoms.
